XX a. 3–4-asis deš.

Rūta Skudienė

Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais džiazo muzika buvo siejama su pramoga, o džiazu vadintos džiazo harmonija bei ritmais pagražintos naujųjų šokių, miuziklų, kino filmų melodijos.

Šis žanras, kaip kintančio laiko išraiška, Europoje plėtojosi demokratiniu keliu žengiančiose valstybėse – šį kelią 1918-aisiais pasirinko ir Lietuva.

Pramogų kultūros plėtra glaudžiai siejosi su radikalaus modernėjimo tendencijomis muzikoje, vaizduojamajame mene, literatūroje, architektūroje. Keitėsi mada, gyvenimo stilius. Vakarietiškos pramogų industrijos ekspansija radijo bangomis, per muzikos įrašus ir kino produkciją smarkiai įtakojo ir jaunos Lietuvos valstybės piliečių sąmonę. Radikaliam naujumui įsitvirtinti padėjo technikos pažanga, greičio ir nuotolių įveikos rekordai, atvirumas pasauliui, besivystanti miestų infrastruktūra. Pažanga buvo sparčiai perimama, naujoji muzikos raiška įgavo konkrečius pavidalus, tapo prieinama įvairių socialinių sluoksnių ir išsilavinimo žmonėms.
Pirmoji praėjusio amžiaus pusė Lietuvai buvo kupina lemtingų permainų – tai nepriklausomybės atkūrimo, įtvirtinimo ir praradimo metai. 3–4-uoju dešimtmečiais Lietuva sutvirtėjo ekonomiškai: plėtojosi pramonė, prekyba, pamažu formavosi lietuviško miesto kultūra.
Neatpažįstamai pasikeitė laikinoji sostinė Kaunas. Kilo modernizmo stiliaus pastatai – prekybos bendrovių būstinės, bankai, teatrai, kino teatrai, elegantiški restoranai ir kavinės, gyvenamieji namai¹.
Gyventojų miestuose gausėjo, juose įsikūrė nemažai iš Rusijos grįžusių Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių; keitėsi tautinė miestiečių sudėtis – gausėjo lietuvių.
Kito ir socialinė struktūra: be valdininkų, karininkų, atsirado pramonininkų, susiformavo inteligentija, kūrėsi kultūros židiniai². 1922 m. įsteigtas Vytauto Didžiojo (tada Lietuvos) universitetas, 1933 m. – Kauno konservatorija. 3-iajame dešimtmetyje Kaune gyveno apie 110 tūkst. žmonių³.

XX a. 4-ojo dešimtmečio Kaunas pelnytai vadinamas Lietuvos džiazo lopšiu – stilinguose miesto restoranuose ir kavinėse suskambo pirmieji nedideli orkestrai, suformuoti iš vietos artistų ir atvykėlių – akademinį muzikinį išsilavinimą turinčių daugiausia žydų litvakų; šie įžvalgiai nepriešino rimtųjų ir pramoginių žanrų. Lietuvos mažosios scenos orkestrų sudėtis atitiko tų laikų vadinamųjų Europos saloninių ar šokių orkestrų sudėtį. Orkestrą sudarė styginiai, nedidelės medinių ir varinių pučiamųjų instrumentų grupės, akordeonas, fortepijonas, mušamieji. Kai kurie instrumentai – saksofonas, akordeonas, bandža, vibrafonas, perkusija – Lietuvoje atlikėjams buvo nauji, reikėjo įgyti įgūdžių jais groti. 1931 m. kovo 19 d. laikraštis Lietuvos aidas rašė: „Restorano „Metropolis“ vadovybė praneša <...>, kad šiomis dienomis įsigytas vibrafonas – vienintelis visame Pabaltijyje! – ir pastatytas restorane.“⁴ Domėjimąsi naująja pramogų pasaulio raiška skatino ir ekonominis veiksnys – restoranų podiumas ir dalyvavimas plokštelių įrašų sesijose muzikams buvo papildomas pelningas pajamų šaltinis⁵.

Lietuvos aidas,1931 balandžio 19, Nr. 63

Pramogų erdvės

Populiarioji muzika tarpukariu Lietuvoje skambėjo tik ant restoranų, kavinių, kino teatrų podiumo – nedidelės pakylos, vadinamosios mažosios scenos – šis terminas prigijo⁶.
Modernaus miesto gyvenimo atributų Kaune ilgainiui daugėjo. Labiau pasiturinti visuomenės dalis pamėgo stilingus restoranus miesto centre Laisvės alėjoje, leido laisvalaikį kino teatruose, kavinėse⁷.
Populiariausias buvo „Metropolio“ restoranas, jame lankėsi valstybės pareigūnai, užsienio diplomatai, restorano salėje vyko karnavalai, spaudos baliai⁸. „Versalis“ buvo laikomas moderniausiu restoranu-dansingu Lietuvoje⁹, „Pale-Ale“ – jaunimo susitikimų vieta¹⁰, Makso Konrado kavinė – Kauno bohemos – poetų, dailininkų, aktorių, operos solistų, architektų, rašytojų – buveinė¹¹. Gausiai lankomi buvo „Monika“, „Aldona“, „Automatas“, „ Centralinis“, „Božegraika“, „Lozana“, „Rambynas“, „Trys milžinai“ ir daugelis kitų restoranų ir kavinių.
 Prabangesnių restoranų scenos buvo moderniai apipavidalintos, joms pritaikytos technikos naujovės.
 1927 m. periodikoje minimas žymaus lietuvių menininko Liudo Truikio dekoruotas restoranas-kabaretas „Skala“¹². Po 1939 m. rekonstrukcijos restorane „Versalis“ įrengta vienintelė Lietuvoje sukama šokių aikštelė, o abipus jos – pakylos orkestrų muzikantams ir staliukams¹³. Originaliu interjero dizainu išsiskyrė kavinė „Monika“, kino teatrai „Forum“, „Daina“¹⁴ „Odeon“, „Metropolitan“¹⁵.

Restorano „Versalis“ kokteilių meniu
Restorano „Versalis“ salė, 1939

Gastrolieriai

3-iojo dešimtmečio pradžioje politinių permainų blaškomi į nepriklausomą Lietuvą vyko artistai iš Maskvos, Peterburgo, Kijevo, Budapešto, Berlyno, Paryžiaus, kitų Europos miestų, netgi iš JAV¹⁶. Po 1920 m. iš lenkų okupuoto Vilniaus į Kauną atvyko kelios žydų muzikų šeimos: Hofmekleriai, Stupeliai, Bankai¹⁷.

Lietuvos aidas, 1931 06 19, Nr.135Mažosios scenos muzikines programas smarkiai įtakojo rusų, romų, žydų, rumunų, vokiečių atlikėjai, kitų tautų muzika¹⁸. Nuo daugiakultūrio chaoso mažąją sceną „apsaugojo“ Kauno apskrities ir miesto policijos vadas – jis išleido įsaką, jog dalis muzikos turi būti lietuvių autorių ir dainuojama lietuviškai. Ši repertuaro dalis šmaikščiai pavadinta „policiniais numeriais“¹⁹. Užsienio šlagerių tekstai taip pat buvo verčiami į lietuvių kalbą²⁰. Naujuosius šokius tapo madinga vadinti lietuviškais moterų vardais (pvz., tango „Regina“, „Alytė“, fokstrotas „Onyte“).

Pramogų pasaulis tarpukariu Lietuvoje klestėjo, restoranai „muzikinių seansų“ metu buvo gausiai lankomi ir davė didelį pelną savininkams²¹.
Įprastai restoranas turėjo savo orkestrą, daugelis jo muzikantų grojo ir 1920 m. įsteigto Valstybės teatro orkestre. Teatro vadovybė kritiškai vertino tokią papildomą muzikantų veiklą, tačiau visai jos apriboti negalėjo²².

Radijo transliacijos, muzikos įrašai

1925 m. prancūzų firma „Société Française radio-électrique“ pastatė Kaune radijo stotį ir po metų Kauno radiofonas pradėjo transliacijas.

Firmos „Columbia“ plokštelės vokas, XX a. 4-asis deš. Savaitgaliais Kauno radiofonas iš restoranų „Metropolis“²³, „Trys milžinai“, iš Konrado ir „Monikos“²⁴ kavinių, iš kino teatro „Metropolitan“ salės transliuodavo mažosios scenos artistų koncertus²⁵. 1924 m. įrašų firma „Odeon“, o nuo 1931 m. ir „Columbia“, atsigabenusios į Kauną aparatūrą, ėmė įrašinėti vietos populiariosios muzikos atlikėjus, kvietė juos įrašų sesijų į Kopenhagos, Londono, Berlyno studijas.

7 meno dienos, 1931 gruodžio 19 d.Įrašyta muzika Lietuvoje buvo populiari, perkama, nors ir brangi. Plokštelėmis prekiavo „Odeon“, „His Master’s Voice“, „Columbia“ firmų atstovai, Lietuvos muzikos centras, C. Schütze muzikos namai. Knygynai ir specializuotos parduotuvės prekiavo gramofonais, radijo aparatais²⁶.

Kurį laiką įrašinėta Kaune, žydų ligoninės salėje²⁷, tačiau siekiant įrašų skambesio kokybės lietuvių dainininkai, orkestrų vadovai bei muzikantų grupės važiuodavo daryti įrašų stacionariose tarptautinėje rinkoje įsitvirtinusių kompanijų studijose Londone, Berlyne, Kopenhagoje, Rygoje. Muzikantų, gebančių atlikti naujųjų laikų pramoginę muziką, Lietuvoje akivaizdžiai trūko. Plokštelių etiketėse nurodyti „Columbia“ šokių, George’o Scotto Woodo orkestrai, kiti kolektyvai – jie akompanavo lietuvių solistams, vietos rinkai skirtų jų plokštelių įrašams²⁸.
 Įrašyti kūriniai – populiarūs to laiko šlageriai, naujieji šokiai – fokstrotas, tango, čarlstonas, kvikstepas, lėtas valsas su lietuviškai dainuojamu solisto refrenu – miuziklų ir kino filmų melodijos²⁹. Šelako plokštelėse skamba ir negausūs lietuvių autorių Stasio Gailevičiaus, Leonardo Lechavičiaus, N. Naikausko, Kajetono Leipaus, Stepo Graužinio, Prano Juodkos, Vlado Sipavičiaus, Jurgio Karnavičiaus, brolių Hofmeklerių, Josifo Banko kūriniai.
4-ajame dešimtmetyje Berlyne lietuvių atlikėjus įrašinėjo kompanija „Homocord“, ji turėjo agentų ir Kaune. Plokštelių etiketėse nurodytos Josifo Stupelio ir kompozitoriaus Emeriko Gailevičiaus pavardės – jie dirigavo įrašams suburtam firmos „Homocord“ orkestrui³⁰. Šioje įrašų kompanijoje 1932 m. buvo įdainuoti ir pirmieji lietuvių autorių šlageriai – Stasio Gailevičiaus tango „Kaunas“, fokstrotas „Džiazas ir meilė“, Vlado Sipaičio „Gegužės burtai“, „Autobusas“, Davido Brovino „Saulutė“.
 Periodikoje mažosios scenos artistų bei restoranų programų meninis lygis profesionalaus vertinimo nesulaukė³¹. Buvo reklamuojamos naujausios muzikinės programos, egzotiški artistai bei šokėjai, valgiaraštis, geros kainos, pikantiški nutikimai, skandalai ir kita³². Kai kurie žymūs šalies inteligentai bei menininkai itin kritiškai atsiliepė apie naujųjų laikų pramogas bei džiazo muzikos apraiškas Lietuvoje³³.
Visgi klausantis išlikusių XX a. 3–4-ojo dešimtmečių šelako plokštelių galima objektyviai įvertinti Lietuvos mažosios scenos artistų profesionalumą, atvirumą besikeičiančiam pasauliui. Patogiu formatu (LP ir CD) atgaivintos mūsų dienomis, bemaž po devynių dešimtmečių šios plokštelės neprarado žavesio, yra klausomos ir šiandien³⁴. Sovietmečiu – kaip pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvenimo nepageidaujamos liudininkės – jos buvo naikinamos, oficialiai drausta jų klausytis, jas kaupti. Todėl itin vertingas istoriniu požiūriu yra kolekcininko Algirdo Motiekos (1936–2017) indėlis  – jis surinko beveik visas tarpukariu įrašytas lietuviškas plokšteles³⁵.

Pirmieji orkestrai

„Hofmeklerbandas“, XX a. 4-asis deš.Smuikininkas Moišė (Michelis) Hofmekleris (1898–1965) ir jo vadovaujami kolektyvai pelnė profesionaliausių Kauno mažosios scenos instrumentininkų vardą, jų scena buvo restoranas „Metropolis“. Smuikuoti Hofmekleris mokėsi pas profesorių Ilją Malkiną – Vilniuje gimusio virtuozo Jaschos Heifetzo mokytoją. Kaune Hofmekleris koncertavo su brolių Hofmeklerių ansambliais: trio, kvartetu, kvintetu. Iki pat 4-ojo dešimtmečio pabaigos ypač garsus buvo jo „Metropolio“ orkestras, vadintas „Hofmeklerbandu“. Pirmuosius įrašus broliai Hofmekleriai padarė 1924 m. Kaune, atvykus firmai „Odeon“; 1926 m. Hofmekleris su septynių žmonių ansambliu surengė pirmąjį Kauno radijo koncertą³⁶. 1928 m. Berlyne ir 1931 m. Kaune „Metropolio“ orkestras įrašė plokštelių, jos dažnai buvo transliuojamos per Kauno radiją³⁷. Hofmekleris puikiai kalbėjo lietuviškai, skatino lietuvių kompozitorius kurti mažajai scenai³⁸. Už lietuviškos muzikos ir lietuvių liaudies dainų populiarinimą 1932 m. jis apdovanotas Gedimino ordinu³⁹.
„Metropolio“ orkestre grojo ir Josifas Bankas, iki šiol skambančių lietuviškų šlagerių „Spaudos baliaus valsas“, „Rožės ilgesys“ bei žydų fokstroto „Ūpas“ autorius.

Garsūs buvo Abraomo ir Josifo Stupelių, Jašos Levinsono⁴⁰, Chaimo Ceitelio ansambliai, Makso Boršteino „Versalio“ kapela. Prieš seansus kino teatro „Odeon“ mažojoje scenoje grojo simfoninis orkestras, vadovaujamas smuikininko Izaoko Vildmano-Zaidmano⁴¹.

Jašos Levinsono orkestras kavinėje „Monika“, XX a. 4-asis deš.
Makso Boršteino orkestras, 1939

Svinguojančio orkestro manierą labiausiai atitiko smuikininko Danieliaus Pomeranco (1904–1981) vadovaujamas orkestras. Kaune Pomerancas mokėsi Juozo Naujalio muzikos mokykloje pas autoritetingą pedagogą Izaoką Vildmaną-Zaidmaną. Nuo 1922 m. studijavo Berlyno konservatorijoje (Willy’o Hesso klasėje). Vienoje lankė smuiko virtuozo Bronisławo Hubermano meistriškumo pamokas. Berlyne vakarais grojo kavinėse bei emigranto iš Rusijos Dajoso Bélos (Leono Golzmano) saloniniame orkestre⁴², vėliau – intensyviai Europos sostinėse koncertavusiame, labai populiariame Mareko Weberio orkestre; įrašė plokštelių. Apie 1933 m. Pomerancas grįžo į Lietuvą⁴³. Kaune subūrė šešių septynių multiinstrumentininkų ansamblį, grojo Konrado, „Monikos“, kitose kavinėse. 1936 m. Londone muzikos įrašų kompanijoje „Columbia“ Pomeranco vadovaujamas orkestras su solistu Antanu Dvarionu įrašė vienuolika plokštelių – naujųjų šokių bei populiarių melodijų rinkinį. 1952 m. šie įrašai pakartotinai išleisti JAV⁴⁴.

Danielius Pomerancas, XX a. 3-asis deš.
Danieliaus Pomeranco orkestras, apie 1938
Danielius Pomerancas ir „Scherry band“, XX a. 4-asis deš. 

Su Pomeranco orkestru dainavo ir saksofonu jame grojo garsios lietuvių muzikų Dvarionų šeimos atstovas, vyresnysis kompozitoriaus Balio Dvariono brolis Antanas Dvarionas (1899–1950). Dvarionas gimė Latvijoje, Liepojos mieste. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą baigė Sankt Peterburgo komercijos mokyklą, studijavo kalnų inžinerijos institute. Mokėsi vokalo Sankt Peterburgo, vėliau Leipcigo konservatorijose. Kaune dirbo Valstybės teatro operos orkestre, dainavo chore, atlikdavo ir nedidelius vaidmenis. Susidomėjęs mažąja scena, tapo vienu populiariausių šio žanro artistų, propagavo lietuvių autorių kūrinius. Apie 1934 m. suorganizavo džiazo orkestrą ir jame grojo. Dainavo „Metropolio“ ir „Versalio“ restoranuose. Kurį laiką vadovavo Kauno „Varjetė“ teatrui, dalyvavo jo programose⁴⁵. Iš kitų Lietuvos artistų dainininkų Dvarionas išsiskyrė nepriekaištinga dikcija, muzikalumu bei pramoginės muzikos stiliaus pojūčiu.

Antanas Dvarionas, 1936

Atskirai verta paminėti Pomeranco vadovaujamo orkestro įrašus⁴⁶ – orkestras meistriškai kopijavo Amerikos svingo eros, t. y. 4-ojo dešimtmečio, orkestrų atlikimą, frazavimą, instrumentuotes ir aranžuotes. Kalbant apie bendrą Pomeranco ir jo orkestro indėlį į Lietuvos džiazo raidą, akivaizdu, kad puikus jo muzikinis išsilavinimas, ryšiai su žymiais 4-ojo dešimtmečio Europos atlikėjais ir orkestrų vadovais, universali modernios muzikinės veiklos samprata, gebėjimas pritaikyti profesinius įgūdžius konkrečioms Lietuvos laikinosios sostinės sąlygoms, pasirodymai Berlyne ir Vienoje – visa tai darė milžinišką poveikį šio žanro raidai. Visgi Kaunas dėl istorinių, politinių ir ekonominių aplinkybių negalėjo lygintis su kaimyninių šalių – Latvijos ir Estijos – sostinėmis. Talinas buvo laikomas vienu iš linksmiausių miestų Šiaurės Europoje; o Ryga, nepalyginamai didesnė nei Estijos sostinė, tarpukariu buvo neabejotinas Baltijos valstybių politinis ir ekonominis centras – tai patvirtina ir tas faktas, jog čia veikė užsienio valstybių ambasados⁴⁷.

Sekstetas „Šeši vėjai“, XX a. 4-asis deš.Lietuvos miestuose, restoranų ir valstybės radiofono programose koncertavo ir 1934 m. susikūręs vokalinis vyrų džiazo sekstetas „Šeši vėjai“ (gyvavo iki 1940). Jam vadovavo pirmųjų lietuviškų šlagerių autorius, pianistas, kompozitorius Stasys Gailevičius (1904–1997). Kolektyvo stilistinę manierą stipriai įtakojo populiaraus 4-ojo dešimtmečio vokiečių vokalinio seksteto „Comedian Harmonists“ interpretacijos stilius⁴⁸. „Vėjų“ sekstete dainavo Kauno valstybės teatro artistai. Dainuojama buvo lietuvių kalba, tekstuose atsispindėjo naujos, modernios lietuvių literatų „keturvėjininkų“ srovės deklaruojamos futurizmo ir ekspresionizmo estetikos idėjos. Deja, sekstetas plokštelių neįrašinėjo, įrašų nepaliko.

Kauno kavinėse bei restoranuose muzikavo 45 mažosios scenos artistai instrumentininkai⁴⁹. Saloninių orkestrų vadovai buvo profesionalūs smuikininkai virtuozai, gebantys puikiai interpretuoti pramoginio žanro muziką.
1935 m. gegužę spaudoje minimas simfoninio džiazo orkestro, sudaryto iš geriausių Kauno muzikantų, koncertas kino teatro „Metropolitan“ scenoje. Jungtiniam orkestrui dirigavo latvių dirigentas ir kompozitorius Markas Lavris, koncerte skambėjo George’o Gershwino, Paulo Whitemano kūriniai, operečių melodijos⁵⁰. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Kauno radiofone ketinta įsteigti pramoginės bei džiazo muzikos kolektyvą, tačiau akivaizdžiai trūko net tik lėšų bei naujų instrumentų, bet ir muzikantų⁵¹.
4-ojo dešimtmečio pabaiga, totalitarinių režimų ekspansija iš Rytų ir Vakarų, 50 sovietinės okupacijos metų paženklino daugelio XX a. 3–4-ojo dešimtmečių menininkų likimus skaudžia kūrybinės laisvės netektimi ir tendencingu nuvertinimu – jis truko iki pat Atgimimo bei Lietuvos Respublikos atkūrimo 1990 metais.

 

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

¹ Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas, sudaryt. J. Reklaitė, Vilnius: Lapas, 2015, p. 6–21.
² Art deco Lietuvoje, sudaryt. G. Jankevičiūtė, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 1998, p. 22.
³ Visa Lietuva. Informacinė knyga, Kaunas: 1931.
⁴ „Restoranas Metropolis Café“, – Lietuvos aidas, 1931 kovo 19, Nr. 63, p. 6.
⁵ Išmokėto atlyginimo žinios, Kauno miesto archyvas, F 209, ap. 2, b. 4558,1. 140; b. 4560, 1.142.
⁶ Terminas „estradinė“ (lengvoji muzika Lietuvoje įsitvirtino sovietmečiu (pranc. estrade – pakyla).
⁷ „Atdarys Kaune naujų restoranų“, – Lietuvos aidas, 1933 spalio 26 , Nr. 245, p. 5.
⁸ Gustainis, Valentinas, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus, Kaunas: Spindulys, 1964, p. 140.
⁹ „Sumodernėjo Versalis“, – Dienos naujienos, 1931 m. spalio 20, Nr. 164, p. 3.
¹⁰ „Visą laiką triukšmingai groja džiazo muzika. Kelios poros mėgina šokt. Bet galima tik pasistumdyt minioje, nes kavinė jau pilna žmonių <...> Paryžiuje daug buvau lankęs kavinių, bet tokio apdujusio triukšmo nebuvau matęs“,– stebėjosi žurnalistas [Juozas Keliuots – R.S.].“ – Mulevičiūtė, Jolita, Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2001, p. 53; „Kaip Kaunas linksminasi. Monmartre Laisvės alėjoj“, – Sekmadienis, 1932 spalio 23, Nr. 44, p. 7.
¹¹ Mulevičiūtė, op. cit., p. 53–54.
¹² „Naujas restoranas-kabare (kabakas) „Skala“, – Aitvaras, 1927 lapkričio 16, Nr. 6, p. 3.
¹³ Jankevičiūtė, Giedrė, „Pramogų erdvės“, – Optmizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918–1940, sudaryt. M. Drėmaitė, Vilnius: Lapas, 2018, p. 243.
¹⁴ Ten pat, p. 238.
¹⁵ Kančienė, Jolita, „Kauno valstybinio dramos teatro pastato metamorfozės“, – Kauno valstybinis dramos teatras. Kaunas: 2010, p. 15.
¹⁶ Minėtni tokie artstai kaip kupletninkas Aleksandras Vertnskis, smuikininkai Jeanas Gulescu ir Arpadas Czeglédy, pianistas Dénesas László, kabareto šokėja ir dainininkė mulatė Fortuna La Creole, juodaodžių teatro „Rif Bif Bang“ trupė, vadovaujama Louis Winstono Douglaso, Lacio Kolomparo čigonų ansamblis, dirigentas ir kompozitorius Marcas Lavry, Solomono cirko artstai, egzotškų šokių trupės.
¹⁷ Urbonavičius, Algirdas, „Odė estradinei muzikai“, – Kalba Vilnius, 1989 rugpjūčio 11, Nr. 33, p. 6.
¹⁸ „Apie reikalą, kuriuo nieks nesirūpina“, – Lietuvos aidas,1930 rugsėjo 23, Nr. 216, p. 5.
¹⁹ Urbonavičius, op. cit.
²⁰ Vertėjai Vladas Misiūnas, Ričardas Mironas, Adelė Lenartavičienė, Feliksas Ramonaits, Bronys Raila ir kt.
²¹ „Kaunas pramogauja“, – Lietuvos aidas, 1939 kovo 4, Nr. 102, p. 6.
²² „Mūsų artstai pradeda išeit mažojon scenon“, – Žinovas, 1933 lapkričio 9. Nr. 63, p.3.
²³ „Radio stots be antenų“, – Lietuvos aidas, 1931 vasario 27, Nr. 47, p. 5.
²⁴ „Populiarios muzikos koncertai iš „Monikos” kavinės“, – Lietuvos aidas, 1938 sausio 3, Nr. 1, p. 10.
²⁵ Girdvainis, Juozas,  „Radijo muzikinė programa 1926–1940“, – Muzikos barai, 2006 gegužė–birželis, p. 35.
²⁶ „Lietuvos muzikos centras“, – 7 meno dienos, 1931 gruodžio 19, Nr. 73, p. 4.
²⁷ Melnikas, Leonidas, Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais, Vilnius: Charibdė, 2008, p. 114.
²⁸ Marčėnienė, Eglė, „Lietuviškų plokštelių leidyba“, – Lietuvos muzikos istorija, kn. 2: Nepriklausomybės metai, 1918–1940, Vilnius: Kultūros, flosofjos ir meno institutas, 2009, p. 684.
²⁹ Šlagerių autoriai – žinomi to laiko užsienio kompozitoriai: Wilhelmas Groszas, Frantzas Grothe, Edwardas Farley’s, Mike’as Riley’s, Peteris Kreuderis, Isaakas Dunajevskis, Jerzy’s Petersburgskis, Rudolfas Frimlas, Walteris Kollo, Aleksandras Okolo Kulakas, Nacio Herbas Brownas ir daugelis kitų.
³⁰ „Didelė pažanga muzikos srity“, – Naujas žodis, 1932 balandžio 30.
³¹ „Kaip Kaunas linksminasi. Kas sukelia linksmumą“, – Sekmadienis, 1932 gruodžio 11, Nr. 48, p. 7.
³² Parodos „Restoranai Kaune 1918–1940 m.“ bibliografja, parengė A. Surblys, KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriaus parodų medžiaga [neskelbta], 2018.
³³ „Buvome nepakantūs moderniajai šokių muzikai, ypač džiazui. Balys [Dvarionas – R. S.] su jam įprastu muzikiniu humoru pašiepdavo džiazą fortepijonu: pakeldavo dangtį ir ant stygų pridėdavo laikraščių, raktų, vinių ir panašių daiktų, paskui sėsdavo prie klaviatūros ir labai sėkmingai parodijuodavo „muzikines naujenybes.“ – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Iš atmintes ekrano, Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 269.
³⁴ Šelako plokšteles perleido Vilniaus plokštelių studija, Lietuvos radijas, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, „Semplice“, „Bomba“.
³⁵ „Plokštelė – turtas.“ Pokalbis su kolekcininku Algirdu Moteka, – Kultūros barai, 1989, Nr. 8, p. 29.
³⁶ „Radio koncertai“, – Rytas, 1926 rugpjūčio 10, Nr. 177, p. 4.
³⁷ „Lietuviškos muzikos populiarizatoriai“, – Tempo, 1930 rugpjūčio 28, Nr. 7, p. 2.
³⁸ „M. Hofmeklerio darbai lietuviškos muzikos srityje“, – Bangos, 1932 gegužės 6, Nr. 16, p. 493.
³⁹ „M. Hofmekleris – sukaktuvininkas“, – Bangos, 1932 rugpjūčio 26, Nr. 32, p. 820.
⁴⁰ Smuikininkas Jaša (Jēkabs) Levinsons (1902–1941?) Latvijos žydas, pasivadinęs Aldianofu, 4-ajame dešimtmetyje grojo Kaune kavinėse „Pale-Ale“ ir „Monika“. Vadovavo ansambliui „5 Aldianoff“ Rygoje, kompanijoje „Bellaccord Electro“ įrašė plokštelių. Bendradarbiavo su žymiais latvių populiariosios muzikos atlikėjais Jacku Mihaļickiu, Oskaru Stroku. Grojo restoranuose „Maskote“, „Lido“, „Kazino“ ir kt. Didžiausiame to meto Latvijos dienraštyje rusų k. Sevodnia večerom 1933 m. kovo 3 d. paskebta žinia, kad jis į Rygą grįžo trumpam, nes Kaune turi ilgalaikę sutartį.
⁴¹ Surblys, Alvydas, „Kauno kino teatrai 1918–1940 m.: lokacija ir raida“, – Kauno istorijos metraštis, t. 11, Kaunas: Morkūnas ir Ko, 2011, p. 163.
⁴² Urbonavičius, op. cit., p. 6.
⁴³ Ibid.
⁴⁴ 1952 m., „Columbia“ dukterinė įmonė „Parlophone“ perleido 1936 m. Pomeranco ir Dvariono įrašus. Columbia Record News Bulletin, July, 1954.
⁴⁵ Muzikos enciklopedija, t. I, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 357.
⁴⁶ Danieliaus Pomeranco orkestro ir Antano Dvariono įrašai: „Skraido dūsų garsai“ (The Music Goes Round and Round, 1936) ir „Tu priklausai tik man“ (You Are My Lucky Star, 1936).
⁴⁷ Žalys, Vytautas, Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), Vilnius: Versus aureus, 2012, p. 152.
⁴⁸ Urbonavičius, op. cit., p. 5.
⁴⁹ „Mūsų menas“, – Kronika, 1938, Nr. 1, p. 23.
⁵⁰ „Pirmą kartą Kaune džiazo simfoninio orkestro koncertas“, – Lietuvos aidas, 1935 gegužės 18, Nr. 114, p. 12.
⁵¹  Štikelis, Stasys, Eterio šviesa. Nepriklausomos Lietuvos radijas, 1919–1940 m., Kaunas: Varpas, 2001, p. 306–318.