Petro Vyšniausko kvartetas
Rūta Skudienė
XX a. 9-ajame dešimtmetyje džiazą Lietuvoje imta tapatinti su išskirtinio kūrybiškumo apraiškomis, kurioms būdingos radikaliausios naujosios muzikos išraiškos priemonės; šį žanrą pradėjo groti ir akademinį išsilavinimą turintys muzikai.
Petro Vyšniausko kvarteto skambesys tuo laiku buvo itin novatoriškas – muzikantai originaliai derino lietuvių liaudies muzikos dermes ir intonacijas su džiazo stilistika, imitavo liaudišką instrumentarijų, nevengė programiškumo (kompozicijos „Turėjo bobutė žilą oželį“, „O kai aš pas močiutę augau“, „Saulele motule“, „Klumparankis“, „Ir švarus vanduo“ ir kt.). „Petro Vyšniausko kvartetas grojo neįprasta maniera – tai buvo polistilistinis naujasis džiazas, apimantis free džiazą ir vietinį folklorą su postbopo energija. Savo programas kvartetas daugiausia atlikdavo kaip siuitas ir tai stilistiškai jį siejo Vilniaus džiazo mokyklos stiliumi“1, – rašė Olegas Molokojedovas. Sinkretiškumo elementus, polistilistiką, teatrališkumą, muzikinės minties plėtojimo naujumą, išraiškingą garsą, netradicinius jo išgavimo būdus, gebėjimą iš karto pūsti kelis instrumentus kvarteto lyderis Vyšniauskas maksimaliai išnaudodavo muzikuodamas ir su kitais atlikėjais („Saltomortale“, „Laptevų jūra“, „Ožiaragis“, „Performansas“); įsimintini jo ekspresyvūs solo Čekasino bigbendo programose, postbopo ir netgi populiariojo džiazo maniera sugrotos raiškios improvizacijos Konstantino Petrosiano Koncerto balsui ir orkestrui įraše. Pirmąjį kvarteto albumą „Ieškojimai ir atradimai“ puikiai įvertino autoritetingas amerikiečių kritikas Howardas Mandelis: „Vyšniauskas yra individualybė, išsiskirianti plieniniu tonu, savo kompozicijose derinanti linijinės bei faktūrinės plėtotės idėjas. „Melodijos“ išleista plokštelė „Ieškojimai ir atradimai“ – tai tik užuomina apie jo talentą; tai, kaip jis valdo sopraninį saksofoną, prilygsta bet kam iš kartos, atėjusios po Lacy’io ir Shorterio.“2
Multiinstrumentininkas (ss, as, ts, bs, cl, bcl) Petras Vyšniauskas (g. 1957) baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (LMTA), mokėsi klarneto (prof. Algirdas Budrys) ir saksofono (Vladimiras Čekasinas) klasėse. Nuo 1979 m. grojo restoranų „Dainava“, „Gintaras“ ansamblių programose. 1980 m. muzikologui Liudui Šalteniui parekomendavus, legendinėje Vilniaus kavinėje „Neringa“ subūrė džiazo ansamblį. 1982 m. pradžioje jame saksofonais grojo Vyšniauskas ir Vytautas Labutis, bosine gitara – Leonidas Šinkarenka, būgnais – Gediminas Laurinavičius. VII sąjunginio estrados artistų konkurse 1983 m. kvartetas laimėjo laureato vardą, Birštone 1982 m. ir 1984 m. – Didijį prizą. 1990 m. šis prizas atiteko Vyšniausko ir Arkadijaus Gotesmano duetui. Sąjunginės anketos duomenimis, kurią kasmet skelbdavo latvių laikraštis Sovetskaja molodiož, Vyšniauskas ne kartą (1985, 1987, 1989) tapo geriausiu saksofonininku, metų muzikantu (1985, 1987)3. Grojo ir su kitais Lietuvos muzikantais ir ansambliais – gitaristu Juozu Milašiumi, pianistais Sauliumi Šiaučiuliu, Viačeslavu Ganelinu, Olegu Molokojedovu, Kęstučiu Lušu, Tomu Kutavičiumi, būgnininku Arkadijumi Gotesmanu; subūrė Vilniaus diksilendą.
10-ajame dešimtmetyje užsienyje buvo ypač populiarus jo duetas su liaudies dainų atlikėja Veronika Povilioniene. Jau tuo laiku Vyšniauskas neapsiribojo vien džiazo muzika. Lietuvių kompozitoriai Rimvydas Racevičius, Arūnas Navakas, Vidmantas Bartulis, Faustas Latėnas specialiai jam parašė kūrinių. Su Lietuvos nacionalinės filharmonijos orkestru jis atliko Andrejaus Ešpajaus koncertą saksofonui ir simfoniniam orkestrui.
Su kvartetu Vyšniauskas dalyvavo Sovietų Sąjungos ir Europos džiazo festivaliuose, grojo su Čekasino bigbendu, su Ganelinu, „Rova Saxophone Quartet“, Jimmy’iu Owensu, Elliotu Sharpu, Klausu Kugeliu, Viačeslavu Gaivoronskiu, Vladimiru Volkovu. Iki 1990 m. įrašė per 20 albumų, muzikos spektakliams, kinui, dalyvavo tarptautiniuose projektuose.
Multiinstrumentininkas Vytautas Labutis (g. 1960) mokėsi JuozoTallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1986 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Pirmasis jo saksofono mokytojas buvo Čekasinas. 1982 m. pradėjo groti su Vyšniausko kvartetu, vėliau konservatorijos bigbende. 1983 m. su Vyšniausko ir 1987 m. su Gintauto Abariaus kvartetais iškovojo laureato vardą sąjunginiuose estrados artistų konkursuose Maskvoje. 9-ajame dešimtmetyje grojo Čekasino kvartete, su Abariaus ansambliu. Nuo 1987 m. dėstė saksofoną ir improvizaciją Balio Dvariono vaikų muzikos mokykloje. 1988 m. subūrė trio Labutis (s), Šinkarenko (b), Gediminas Laurinavičius (dr). 1989 m. prisijungus pianistui Molokojedovui, ansamblis tapo kvartetu „Vilnius jazz“.
Leonidas Šinkarenko (g. 1957) mokėsi Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, lankė Čekasino pamokas, 9-ojo dešimtmečio pradžioje buvo pakviestas į jo vadovaujamą bigbendą. Grojo su Vyšniausko ir Čekasino kvartetais, Labučio trio, kvartetu „Vilnius jazz“, įvairiuose ansambliuose su Vyšniausku, Lušu, Milašiumi, Remy’iu Filipovitchiumi. Vilniaus Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos Estrados skyriuje dėstė bosinę gitarą. Sąjunginės anketos, paskelbtos laikraštyje Sovetskaja molodiož, duomenimis, ne kartą tapo vienu geriausių džiazo bosininkų.
Gediminas Laurinavičius (g. 1956) baigė Vilniaus elektromechanikos technikumą ir Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos Estrados skyriaus mušamųjų klasę. Nuo 1979 m. lankė Čekasino džiazo pamokas. Grojo Vyšniausko ir Čekasino kvartetuose, bigbende, Labučio trio, „Vilnius jazz“ kvartete, duetuose su Vyšniausku, Tarasovu, Filipovitchiumi, su pastaruoju įrašė albumą „Open Your Eyes“. Vilniaus Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos mušamųjų instrumentų klasės mokytojas.
-------------------------------------------
1 Molokojedovas, Olegas, „Džiazo kūrimasis ir raida Lietuvoje“, – Džiazo istorija, Vilnius: Kronta, 2001, p. 224.
2 Down Beat, 1988 rugsėjis.
3 Šaltenis, Liudas, „Birštonas '84“, – Literatūra ir menas, 1984 balandžio 14.
