Birštono džiazo festivalis 1980–1990

Rūta Skudienė

Nors anuomet džiazas Lietuvoje toleruotas, visgi skambėjo epizodiškai – restoranų, kavinių programose, estradinės muzikos festivaliuose „Baltijos jaunystė“, „Gintarinė triūba“, Valstybinės filharmonijos salėje. 1977 m. Meno darbuotojų rūmuose įsteigus Džiazo sekciją, vis dažniau imta diskutuoti apie Elektrėnų festivalio atgaivinimą kuriame nors iš didžiųjų Lietuvos miestų¹.

Po dvylikos metų pertraukos pirmojo, tradiciniu tapusio festivalio istorija susiklostė gana netikėtai. 1980 m. atsirado ilgai laukta scena, kurioje suskambėjo džiazas, – kurortinio miestelio Birštono kultūros rūmai. Organizacinius klausimus ėmėsi spręsti Klaipėdos fakultetų auklėtinis Zigmas Vileikis, paskirtas dirbti Birštono kultūros skyriuje, ir jam neblogai sekėsi².

Pirmas Birštono džiazo festivalis įvyko 1980 m. lapkričio 1–2 d., jis buvo skirtas XVI komunistų partijos suvažiavimui ir Pasaulinei jaunimo dienai, bet niekas dėl to nesuko galvos – tokių formalių dedikacijų reikėjo. Svarbiausia, kad pagaliau Lietuvoje atsirado vieta, kur nevaržomai galėjo skambėti džiazas.

Pirmieji festivaliai buvo rengiami saviveikliniais pagrindais, be užmokesčio muzikantams. Visi norintieji groti Birštono scenoje turėjo dalyvauti organizatorių surengtose atrankose, o repertuaras nebuvo reglamentuojamas. Tad čia suskambėjo daug naujų, lietuvių atlikėjų sukurtų kompozicijų³. Susiklostė tradicija – festivalį nutarta rengti kas dvejus metus pavasarį, paskutinį kovo savaitgalį.

Dėl kūrybinių ir profesinių organizatorių ryšių bei sumanios strategijos Birštone lankėsi ir žiuri darbe dalyvavo Lietuvos kompozitoriai, žymūs džiazo kritikai ir muzikai iš Leningrado, Maskvos, Rygos, Jerevano: Vladimiras Fejertagas, Aleksejus Bataševas, Konstantinas Orbelianas, Jurijus Saulskis. Iki 1994 m. festivalį globojo šviesaus atminimo muzikologas, vienas iš renginio iniciatorių Liudas Šaltenis, tuometis Lietuvos kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos redakcinės kolegijos pirmininkas. Šių muzikų autoritetas sovietmečiu suteikė festivaliui apsaugą – ilgainiui jis išaugo į svarbų tarptautinį renginį. Patekti į festivalio programą tapo svariu muzikanto kūrybos įvertinimu, o publikai išklausyti visus koncertus, tikrą džiazo maratoną, – džiazo gerbėjo ištvermės įrodymu.

Domėtis džiazu tuo metu, juo labiau jį groti buvo ne tik madinga  ir pažangu – tai liudijo tam tikrą vidinę laisvę, nesitaikstymą su sovietine ideologija (politinio sąstingio laikais Lietuvos radijas beveik netransliavo užsienio estrados, džiazo). Dvelktelėjus perestroikai į Birštoną suvažiuodavo džiazo publika iš visos Lietuvos, iš daugelio buv. Sovietų Sąjungos miestų, o už kultūros rūmų, kur tilpo per 500 klausytojų, durų jų likdavo kelis kartus tiek, kiek buvo vietų salėje⁴. Renginio dalyviai skatinti įvairiausiais prizais: geriausio instrumentininko, vokalisto, ansamblio, originaliausios kompozicijos ir pan. Ryškiausiam festivalio muzikantui ar kolektyvui buvo teikiamas specialiai  sukurtas Didysis prizas (autoriai Stanislovas Kuzma, Virgilijus Makačinas). Šmaikščiai improvizuodamas muzikos instrumentų tema, nuo pat pirmojo renginio atributiką jam kuria dailininkas Rimvydas Kepežinskas; įspūdingą scenografiją kūrė Algis Lapienis, apšvietimą – Norvydas Birulis; renginio metu paprastai rūmų fojė eksponuojami lietuvių fotomenininkų sukurti atlikėjų portretai, užfiksuotos koncertų akimirkos.

1980 m. festivalyje dalyvavo aštuoni lietuvių kolektyvai ir estų kompozitorius bei pianistas Tõnu Naissoo – jis pelnė publikos prizą. Laureatu tapo saksofonininko Aleksandro Fedotovo trio: Fedotovas (as), Gintautas Abarius (p), Rubinas Vainas (b). Pirmąjį festivalį organizatoriai pavadino „entuziastų švente“, forumu, kuriame skambėjo daug įvairios džiazo – nuo free iki tradicinio svingo kompozicijų⁵.

1982 m. pavasarį festivalis vyko jau tris dienas. Žinia apie jį pasklido greitai, klausytojai plūdo ne tik iš Lietuvos miestų, bet ir iš Rygos, Talino, Maskvos, Jerevano, Kaliningrado. Didžiąją programos dalį sudarė lietuvių muzikantų pasirodymai. Vienintelis svečias – saksofonininko,  pedagogo Raimondo Raubiškos  kvartetas iš Latvijos. Festivalio kulminacija tapo Petro Vyšniausko kvarteto koncertas: Vyšniauskas (as, ss), Vytautas Labutis (reeds), Leonidas Šinkarenka (b), Gediminas Laurinavičius (dr). Kvartetas pelnė Didijį ir publikos prizus, jų pasirodymas išsiskyrė originaliomis kompozicijomis, virtuoziškumu. Vyšniauskas tapo geriausiu saksofonininku. Ryškiausius 1982 m. festivalio atlikėjus nutarta įrašyti Vilniaus plokštelių studijoje – išleista plokštelė, dabar jau turinti istorinę vertę⁶.

Per dvejus metus iki trečiojo Birštono festivalio daug kas pasikeitė: lietuvių atlikėjai tapo žinomi net tik sovietinei auditorijai. Įspūdingi buvo Vyšniausko kvarteto pasiekimai: laureato vardas VII estrados artistų konkurse Maskvoje (1983), koncertai Suomijoje, prizai Dniepropetrovsko, Vitebsko džiazo festivaliuose. Ganelino trio pelnė tarptautinę šlovę, koncertavo Vakarų Europoje, įrašinėjo albumus. 1984 m. festivalio metu buvo paskelbti Rygos džiazo klubo ir Latvijos laikraščio Sovetskaja molodiož geriausių Sovietų Sąjungos džiazo muzikantų rinkimų rezultatai – lietuvių atlikėjai juose užėmė aukštas vietas⁷.

Pagrindinis prizas 1984-aisiais skirtas Vyšniausko kvartetui, publikos – Vladimirui Čekasinui. Tradicinio muzikavimo puoselėjimu klausytojus sužavėjo latvių kvartetas „Retro“ iš Rygos, vadovaujamas Boriso  Kogano (tu) – įvairiuose džiazo ansambliuose jis grojo nuo 1937-ųjų.
1986 m. festivalyje vyko 7 koncertai – pasirodė gausus pačių jauniausių džiazo muzikantų būrys: Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos auklėtiniai, Juozo Tallat-Kelpšos auštesniosios muzikos mokyklos ansamblis ir bigbendas, Lietuvos valstybinės konservatorijos džiazo orkestras⁸; trys diksilendai – iš Klaipėdos, Panevėžio ir Vilniaus. Skambėjo daug vokalinio džiazo (Marina Granovskaja, Stepas Januška, Latvijos televizijos ir radijo solistė Olga Pyrags, maskvietė Valentina Ponomariova, Ainaro Knesio vokalinis sekstetas iš Latvijos, Anaida  Kanačan iš Jerevano). Didysis prizas paskirtas Čekasino vadovaujamiems Valstybinės konservatorijos džiazo orkestrui ir Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos ansambliui. Orkestras atliko įspūdingą programą – Konstantino Petrosiano Koncertą balsui ir bigbendui ir Čekasino Koncertą orkestrui. Į Birštoną negalėjus atvykti žymiai armėnų solistei Tatevik Oganesian, ją pakeitė Anaida Kanačan ir buvo apdovanota už sėkmingą debiutą. Tradiciškai įteikta prizų, diplomų. Publikos apdovanojimas teko Vyšniauskui, surinkusiam net 121 balsą⁹. Išleistos dvi 1986 m. festivalio plokštelės¹⁰.

1988 m. festivalis atlikėjų gausa ir muzikavimo profesionalumu pranoko ankstesniuosius¹¹. Pirmas džiazo kolektyvas iš užsienio taip pat apsilankė 1988 m. – tai buvo lenkų džiazo legendos Zbigniewo Namysłowskio ansamblis: Namysłowskis (as), Arturas Dutkiewiczius (p), Jacekas Niedziela (db), Piotras Biskupskis (dr). Svečiai į sceną buvo palydėti su apsauga (!), jų pasirodymas tapo festivalio kulminacija. „Jų artistiškas ansambliškumas ir melodingas meistriškas neobopas, į kurį darniai įaugę lenkų folkloro elementai, Karpatų kalniečių motyvai ir ritmai, tapo didžiausiu festivalio įvykiu“, – rašė muzikologas Olegas Sotnikovas¹².

Iš dalyvių gausos savitumu išsiskyrė debiutantai: trombonininko Skirmanto Sasnausko kvintetas ir kontrabosininko Arnoldo Gurinavičiaus kvartetas, universalumu – Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Estrados skyriaus muzikantai. Organizatorių sprendimu, dėl pagrindinio prizo nesivaržė Namysłowskio kvartetas, Davido Azariano trio, Vyšniausko ansamblis ir būgnininkas Vladimiras Tarasovas. Didysis prizas skirtas Gintauto Abariaus kvartetui: Aleksandas Fedotovas (as), Abarius (p), Giedrius Čekuolis (b), Arkadijus Gotesmanas (dr). Į šį apdovanojimą, pasitelkęs sintezatorių tembrų ir garso efektų arsenalą, išraiškingą Granovskajos vokalą ir mušamuosius (kompozicija „Sunkiausia sugalvoti pavadinimą“), pretendavo ir Kęstutis Lušas. Vyšniauskas apdovanotas už geriausią kompoziciją „Ir švarus vanduo“, be to, kaip saksofonininkas, jam atiteko ir publikos prizas.

Po ilgų diskusijų dėl vertinimo kriterijų žiuri, kuriai vadovavo Konstantinas Orbelianas, sulaukė siūlymų pagrindinio festivalio prizo atsisakyti, o ateityje jį skirti labiausiai Lietuvos džiazui nusipelniusiam muzikui¹³. Festivalį įrašinėjo Vilniaus plokštelių studija, išleisti trys festivalio koncertinių įrašų albumai¹⁴.

1988 m. rudenį pradėta rengti festivalius ir kituose Lietuvos miestuose: vokalinio džiazo chorų ir ansamblių „Sing Group Jazz Festival“ Panevėžyje ir „Jazz forum“ Vilniuje (nuo 1989 m. – „Vilnius Jazz“).

Birštono festivalis vyko ir 1990 m., netrukus po to, kai kovo 11 d. Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę. Džiazo klausytojų buvo gerokai mažiau, šalyje buvo neramu. Visgi tais metais Birštone svečiavosi kaip niekad daug užsienio muzikantų – žymioji Azerbaidžano atlikėja Aziza Mustafa-Zade ir suomių gitaristas Tymo Lahto, Fredriko Noréno ansamblis iš Švedijos, rusų pianistas Daniilas Krameris, gitaristo Aleksejaus Kuznecovo kvartetas iš Maskvos, bemaž po ketvirčio amžiaus tėvynėje koncertavo Vakarų Vokietijoje gyvenęs saksofonininkas Remy'is Filipovitchius (Remigijus Pilypaitis; Lietuvą paliko 7-ojo deš. pabaigoje). „Laikas nebuvo sustojęs... Aš labai džiaugiuosi atvykęs į Lietuvą“, – kalbėjo jis¹⁵. Su grupe NNB festivalyje debiutavo fleitininkė ir vokalistė Neda Malūnavičiūte, Artūro Noviko vokalinis ansamblis, Vyšniausko ir Gotesmano duetas „PetrArka“. Šį kartą organizatoriai nekvietė žiuri, Didžiojo prizo neliko, tačiau festivalis pirmą kartą, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tapo tarptautiniu.

Iki šiol Birštono scena tebėra atvira visiems talentingiems muzikantams: ir jauniems debiutantams, ir pasaulyje pripažintiems lietuvių džiazo meistrams – ne vieno jų džiazo krikštas čia ir įvyko.

----------------------------------------------------------------------------------------------

¹ Žr. skyrių „Jaunystė ’68, Elektrėnai“.
² Šaltenis, Liudas, „Birštono džiazo festivalių pamokos“, – Kultūros barai, 1988 Nr. 7, p.18–20.
³ Šaltenis, Liudas, „Birštono antrajame“, – Literatūra ir menas, 1982 balandžio 10.
⁴ Ibid.
⁵ Šaltenis, Liudas, „Entuziastų šventėje“, – Literatūra ir menas, 1981 sausio 14.
⁶ Melodija, C60 19021 006, 1983.
⁷ Šaltenis, Liudas, „Birštonas ’84“, – Literatūra ir menas, 1984 balandžio 14.
⁸ 1975 m. Lietuvos valstybinė konservatorija (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Vilniuje ir Klaipėdoje, Juozo Tallat-Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla, Balio Dvariono vaikų muzikos mokykla įsteigė estrados skyrius, juose buvo mokoma džiazo pagrindų.
⁹ Šaltenis, Liudas, „Birštono džiazo festivalių pamokos“, – Kultūros barai, Nr. 7, p. 18–20.
¹⁰ Melodija, C60 25005001, C6025057 004, 1987.
¹¹ Sotnikovas, Olegas, „Džiazo horizontalė ir vertikalė“, – Kultūros barai, 1988 Nr. 7, p. 20–22.
¹² Ibid.
¹³ Šaltenis, Liudas, „Birštono džiazo festivalių pamokos“.
¹⁴ Melodija, C60 27885 001, 1988; C60 27927 003, C60 27929 008, 1989.
¹⁵ Bandzaitė, Lina, „Ir vėl apie džiazą, ir vėl apie Birštoną“, – Respublika, 1990 balandžio 7.