Pianistas BALYS ŽIŪRAITIS

 Rūta Skudienė

Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiai nuolat atveria netyrinėtų informacijos šaltinių, randasi naujų faktų apie atlikėjus, grojusių džiazą pačiais nepalankiausiais šiam žanrui laikais. Jų vardai žinomi mažiau, tačiau jų gyvenimas liudija savitą XX a. 7–8 dešimtmečių šalies džiazo raidą.

Pianistas Balys Žiūraitis (1951–1990) geriau buvo žinomas Vilniaus bohemos, intelektualų rate. 1968 m. jis baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą, būdamas moksleivis grojo jaunimo bigbito grupėse, vėliau Lietuvos konservatorijoje (dabar LMTA) studijavo fortepijoną ir kompoziciją, dalyvavo M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse (1968).

Pianistas turėjo puikų akademinį išsilavinimą, tačiau mieliau rinkosi populiariosios muzikos ir džiazo kolektyvus: grojo ansamblyje „Nemuno žiburiai“, Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre, sostinės baruose ir restoranuose. Gaivališka ir prieštaringai vertinta Žiūraičio asmenybė sovietmečiu kultūros funkcionieriams kėlė nepasitikėjimą, todėl firmos „Melodija“ padaliniui Vilniuje daryti pianisto įrašus nebuvo leista. Laimei, 1972 m. Lietuvos radijas įrašė keletą Žiūraičio instrumentinio trio su Arvydu Jekelaičiu (b) ir Arvydu Bitenieku (dr) atliekamų kompozicijų – improvizacijų lietuvių autorių dainų temomis; išliko ir kitų istoriškai vertingų archyvinių jo įrašų. Jau tuomet pianistas sekė geriausiomis klasikinėmis (Erolo Garnerio, Oskaro Petersono) džiazo pianizmo tradicijomis, jo interpretuojami džiazo standartai, originalios kompozicijos pasižymėjo virtuoziškumu, humoru, ekspresija.

Apie 1978 m. Žiūraitis išvyko į Didžiąją Britaniją pas 1971 m. emigravusią motiną Sulamitą Aronovsky-Žiūraitienę1. Sunkiai ištariamą užsienyje Žiūraičio pavardę pakeitęs pseudonimu Balis Novak už Geležinės uždangos buvo įvardijamas kaip pirmasis iš Sovietų Rusijos atvykęs džiazo pianistas. Netrukus 1979 m. IX tarptautiniame vargonų, fortepijono ir džiazo improvizacijų konkurse Lijone (Prancūzija) pianistas laimėjo I premiją2. Dienraščio Le Progres recenzijoje jis minimas kaip jaunas „sovietinis“ atlikėjas, atstovavęs Didžiajai Britanijai, originalumu ir meistriškumu pranokęs visus džiazo improvizacijų konkurso dalyvius3.

Po konkurso Žiūraitis buvo kviečiamas koncertuoti Europoje, dalyvavo Čičesterio, Šefildo, Korko (Didžioji Britanija), Porio (Suomija) džiazo festivaliuose, grojo su grupe „Imagination“, dainininke ir aktore Nina Hagen, muzikavo Mančesterio gyvos muzikos klube „Band on the Wall“, nuolat (iki 1989) grojo viename seniausių bei populiariausių Londono klubų „Jazz at Ronnie Scott’s“. Atlikėjo repertuaras buvo įvairus: nuo Duke’o Ellingtono, McCoy’aus Tynerio kompozicijų iki jo paties kūrinių. Apie Balį Novaką rašė autoritetinga Vakarų žiniasklaida – Daily Telegraph, Le Progres (Lijonas), Melody Maker, Jazz Journal International. 1985 m. leidykla „Forsyth Brothers“ pradedantiesiems mokytis džiazo pagrindų išleido 20-ties jo originalių pjesių rinkinį Feelin’ Good.

Pianistas ne kartą trumpam buvo grįžęs į Lietuvą. Pasak jo bičiulių, apie savo pasiekimus tarptautinėje arenoje beveik nekalbėdavo.

Paskutinis sugrįžimas į Tėvynę baigėsi tragiškai – pianistas mirė sulaukęs vos 39 metų. Palaidotas Vilniuje.

Savo talentą Balys Žiūraitis atskleidė tarptautinei džiazo bendruomenei, tačiau iki šiol Lietuvos kultūros, džiazo terpėje liko mažai žinomas ir vertinamas prieštaringai.

Kompozicijas iš rinkinio Feelin’ Good projektui įrašė lietuvių pianistas virtuozas, LMTA džiazo katedros profesorius Egidijus Buožis. www.egidijusbuozis.com

 

------------------------------------------------------------------------------

1 Aronovsky tarptautiniame muzikos pasaulyje žinoma kaip Londono tarptautinio pianistų konkurso „London International Piano Competition“ steigėja ir vertinimo komisijos pirmininkė, Londono Karališkosios muzikos akademijos profesorė.
2 Konkursas įvyko 1979 m. birželio 19 d. Maurice’o Ravelio salėje Lijone.
3 Le 9e concours international d‘improvisation, 1979 birželio 23.