Vilnius–Kaunas–Klaipėda
XX a.7–8-ojo dešimtmečių mozaika

 Rūta Skudienė

Iki 7-ojo dešimtmečio „atšilimo“ bangos ir netrukus po jos džiazas oficialiai buvo laikomas sovietinei ideologijai nepriimtinu bei Lietuvos kultūrai svetimu reiškiniu¹. Vis dėlto netgi po sunkaus pokario dešimtmečio, pasak amžininkų, kurti čia buvo trukdoma mažiau nei kitose sovietinėse respublikose.

Lietuvių ir užsienio kompozitorių įvairių žanrų muziką intensyviai ėmė įrašinėti 1958 m. įsteigtas Lietuvos radijo ir televizijos estradinis orkestras, vadovaujamas Jono Vadausko². Speciali komisija atrinko 24 geriausius Vilniaus populiariosios muzikos atlikėjus, ir jie tapo kolektyvo branduoliu. 1960 m. Kompozitorių sąjungoje įkurta Lengvosios muzikos sekcija. Idėjų ir įkvėpimo iš džiazo muzikos sėmėsi lietuvių kompozitoriai Benjaminas Gorbulskis, Eduardas Balsys, Antanas Rekašius, Teisutis Makačinas, Mikas Vaitkevičius, Feliksas Bajoras, Osvaldas Balakauskas, Rimvydas Racevičius, Viačeslavas Ganelinas. Daugeliui lietuvių autorių ir muzikantų darbas radijo studijoje tapo nepamainoma kūrybine laboratorija. 1961–1965 m. orkestrui vadovavo Rimvydas Racevičius. Jis aktyviai bendradarbiavo su Estijos radijo ir televizijos orkestro vadovu Rostislavu Merkulovu, papildė repertuarą estų ir užsienio autorių džiazo pjesėmis, kolektyvas tuo metu daug koncertavo. Aloyzas Končius, vadovavęs orketrui 1969–1985 m., pirmasis iš lietuvių pianistų su LRT orkestru atliko ir įrašė George’o Gershwino „Žydrąją rapsodiją“ (Rhapsody in Blue)³. Buvo įrašyti ankstyvieji Ganelino kompozicinio džiazo kūriniai orkestrui: „Melodija“, „Ekspromtas“, „ Andante“⁴. 1985–1991 m. orkestrui vadovavęs trombonininkas, dirigentas ir kompozitorius Tauras Adomavičius parengė įvairių užsienio autorių džiazo kūrinių orkestrui. Džiazo stiliaus kompozicijas kūrė ir trombonininkas, gitaristas bei kompozitorius Jaroslavas Cechanovičius. Jis grojo Vilniaus statybininkų rūmų estradiniame ansamblyje, „Neringos“ kavinėje, „Erfurto“ naktiniame bare, Lietuvos radijo ir televizijos orkestre, o 1991 m. tapo orkestro dirigentu ir meno vadovu. Cechanovičiaus pjesė bigbendui „Noriu groti bliuzą “ respublikiniame džiazo kūrinių konkurse pelnė pirmąją premiją (1987). Leidykla „Kronta“ išleido jo džiazo etiudų ir pjesių gitarai rinkinį Eskizai ir paveikslai (2005).

Orkestras „Nemuno žiburiai“ (vėliau jis tapo Lietuvos estradiniu ansambliu, LEA), 1963 m. Teisučio Saldausko iniciatyva sutelkė pajėgiausius Šiaulių bigbendo ir Kauno muzikantus, šiauliečių vokalistus, kviestinius instrumentininkus iš kitų respublikų. „Nemuno žiburiams“ vadovavęs multiinstrumentininkas, aranžuotojas Jonas Cijūnėlis išmokė muzikantus groti svingo maniera. Liudas Šaltenis (p) ir Eugenijus Puidokas (tp), suformavę ansamblį iki svingo stiliaus bigbendo, parengė Counto Basie’io, George’o Russelo, Billo Pottso, Kai Windingo, Benny’io Carterio džiazo pjesių, keletą jų įrašė Lietuvos radijo studijoje⁵.
Kaip ir Lietuvos estradinis orkestras (LEO)⁶, ansamblis grojo instrumentinius džiazo kūrinius, estradinę muziką, surengė koncertų daugelyje buv. Sovietų Sąjungos miestų. „Žiburiuose“ grojo aistringi džiazo puoselėtojai saksofonininkai Giedrius Valiukėnas, G. Einikis, Eugenijus Kunickas, Romualdas Malašauskas, taip pat Eugenijus Puidokas (tp), Valdas Kontvainis (tp), Teodoras Kareckas (tb), Vladimiras Tarasovas (dr), vėliau – Balys Žiūraitis (p), dainavo solistė Džilda Mažeikaitė ir daugelis kitų. Ilgainiui LEA sudėtis mažėjo, akivaizdžiai trūko muzikantų, galinčių groti džiazo muziką. Nuo 1973 m. ansambliui vadovavęs Viktoras Voronovas (as) bandė tęsti ankstesnę „Žiburių“ tradiciją, tačiau susidomėjimas šiuo žanru Lietuvoje akivaizdžiai nuslūgo.

Oficialiai ignoruotas džiazas skambėjo Kauno kavinių ir restoranų programose. Laisvės alėjoje esantys „Tulpės“ kavinė ir vienas pirmųjų Lietuvoje naktinis baras-restoranas „Orbita“ pasižymėjo ne tik profesionaliomis muzikinėmis programomis, bet ir išskirtine publika.

Pianistas, kompozitorius ir aranžuotojas Romualdas Grabštas (1943–2009) džiazą groti pradėjo 7-ojo dešimtmečio pradžioje „Tulpės“ kavinės ansamblyje, nuo 1963 m. jam vadovavo. 1966–1971 m. vadovavo LRT Kauno redakcijos instrumentiniam ansambliui. Lietuvos radijo įrašų studijos padalinyje Kaune su geriausiais miesto instrumentininkais įgrojo kompozicijų klasikinio džiazo temomis, Vilniaus plokštelių studijoje – šokių muzikos, parafrazių Thelonijaus Monko, Dave’o Brubecko, diksilendų, Grabšto, Felikso Bajoro, Litauro Bielionio kūrinių ir aranžuočių.1968 m. Lietuvos televizijoje sukurtas muzikinis rež. Vytauto Dabašinsko filmas „Ritmai, ritmai“, kuriame groja Grabšto ansamblis⁷. Paradoksas, kad kolektyvas buvo išformuotas už Vakarų muzikos propagavimą. Nuo 1971 m. pianistas grojo orkestre „Oktava“. 1980 m. Kauno menininkų namuose subūrė džiazo ansamblį, su juo dalyvavo festivaliuose „Vitebskaja osen' ’85“, „Baltijos jaunystė“ (1980, 1986), „Tudendi Jazz“ Taline (1987), Birštono džiazo festivaliuose (1980,1984, 1986). 1986 m. Birštone kvarteto – Grabštas (p), Virginijus Švabas (g), Ivaras Galeniekas (db), Arvydas Joffė (dr) – atlikta kompozicija „Ilga kelionė“ pelnė geriausios vardą. Kvartetas po festivalio buvo kviečiamas į Maskvos centrinės televizijos laidą „Džiazo panorama“⁸. Vėliau Kauno meno darbuotojų namų ansamblyje grojo žymus saksofonininkas Rimantas Brazaitis,Virginijus Švabas (g), Eimontas Švabas (b), Vladimiras Teluchinas (dr), Arvydas Joffė (dr).
1991m. Grabštas įkūrė ir iki 2009 m. (iki mirties) vadovavo Kauno bigbendui, buvo jo meno vadovas ir dirigentas.

7–8-ąjį dešimtmečiais Klaipėda buvo pusiau uždaras Baltijos jūros uostas, tačiau miesto kultūrinis gyvenimas buvo intensyvus. Džiazas daugiausia skambėjo restoranuose „Bildukas“, „Klaipėda“, „Jūra“, „Pempininkai“ ir Danės krantinėje prišvartuotų laivų restoranų „Meridianas“ ir „Regata“ scenose. Susiklostė muzikantų puoselėta tradicija: muzikinės programos pirmoji valanda buvo skiriama džiazui, skambėjo svingo klasika, solistų improvizacijos, palydimos audringų klausytojų aplodismentų. Nuolatiniai restoranų lankytojai buvo jūrininkai. Muzikantų paprašyti, jie iš užsienio atgabendavo amerikietiškų džiazo plokštelių. Studijuodami ir kopijuodami įrašus, uostamiesčio muzikantai gaudavo neįkainojamos informacijos, sėmėsi įkvėpimo, pritaikydavo motyvus ar frazes savo improvizacijoms.

Įmonės – tarp jų ir Klaipėdos statybos trestas – skatino meno saviveiklą, o stambesnės ir turtingesnės turėjo net po kelis koncertuojančius kolektyvus. „Žėručio“ ansamblį įsteigė šiaulietis Teisutis Saldauskas. Kolektyvas turėjo sąlygas profesionaliam darbui, muzikantai repetuodavo kasdien, buvo mokami honorarai už koncertus, kai kuriems muzikantams ir atlyginimai.Vadovaujamas trombonininko Teodoro Karecko (1935–1975), „Žėrutis“ tapo vienu geriausių džiazo kolektyvų Lietuvoje. Iš Kauno pakviesti saksofonininkas Eugenijus Kunickas (as), Raimondas Milkevičius (db), Paulius Šartneris (dr) sudarė stiprų kolektyvo branduolį, pajėgų atlikti originalias bopo stiliaus Karecko kompozicijas. Keletas jų įrašyta per Elektrėnų festivalio laureatų koncertą filharmonijoje. Pamėgtam žanrui „Žėrutis“ galėjo skirti tik nedidelę programos dalį; dažniausiai grota festivaliuose, konkursuose. Kareckas atkakliai ugdė klausytojų meninį skonį – pats aranžavo koncertams ir Klaipėdos poilsio parko šokių vakarams skirtas populiarias melodijas džiazo stiliumi, orkestras svingavo, solistai grojo improvizacinius intarpus. Dainavo solistai Simonas Donskovas, Viktoras Malinauskas. Ketverius metus iš eilės (nuo 1967) estradinės muzikos festivalyje „Kauno pavasaris“ „Žėrutis“ pelnė pagrindinius prizus; 1967 ir 1968 m. – „Liepojos gintarą“ festivalyje Latvijoje⁹.
 
1975 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose prie Orkestrinio dirigavimo katedros buvo įsteigta Estradinės muzikos sekcija, vienintelė tuo metu Baltijos šalyse profesionaliai ugdžiusi džiazo muzikantus (nuo 1978 – Džiazo muzikos katedra). Jos steigėjas – Lietuvos konservatorijos auklėtinis, studijavęs Leningrado Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijos asistentūroje, klarnetininkas ir saksofonininkas Pranciškus Narušis (g. 1943). Pirmieji studijos pedagogai buvo trombonininkas Jurgis Barakauskas ir pianistas Saulius Šiaučiulis. Kaip orkestro disciplinos studiją iš studentų Narušis subūrė bigbendą ir diksilendą. Repeticijose, koncertuose ir darant įrašus studentai grojo kartu su dėstytojais: taip buvo tobulinama orkestrinio muzikavimo patirtis, gludinami svingo manieros ypatumai, mokomasi improvizuoti. Studentai aranžuodavo klasikines džiazo temas, geriausias orkestras įtraukdavo į repertuarą. Parengta instrumentinių džiazo pjesių bei diksilendų programa, įrašyta plokštelių. Orkestras daug koncertavo, Lietuvos radijuje įrašė svingo klasikos bei džiazroko stiliaus kompozicijų. Klaipėdos fakultetų bigbende grojo Vytautas Grubliauskas (tp), Rimantas Bagdonas (p), Romualdas Malinauskas (b), Arvydas Joffė (dr) ir daugelis kitų. 1977 m. estradinės muzikos festivalyje Liepojoje orkestras laimėjo pagrindinį prizą – „Liepojos gintarą“, nuo 1980-ųjų tapo nuolatiniu Birštono džiazo festivalių dalyviu.

Kompozitorius ir pianistas, klavišininkas Saulius Šiaučiulis (g. 1951), Klaipėdos universiteto džiazo katedros docentas, nuo 1974 m. intensyviai koncertuoja su daugeliu Lietuvos atlikėjų, kuria džiazo pjeses, muziką dramos spektakliams, dainas vaikams. 1976 m. subūrė kvartetą: Šiaučiulis (p), Viktoras Ignatovas (as), Romualdas Malinauskas (b), Arvydas Joffė (dr), sėkmingai dalyvavo daugelyje buv. Sovietų Sąjungos džiazo festivalių, pelnė apdovanojimus „Tbilisi ’78“, „Tallinn ’79“, Rygos „Vasaras ritmi“, Donecke, Vitebske, Archangelske, Birštone. Grojo Klaipėdos fakultetų diksilende ir bigbende, duetu su Pranciškum Narušiu (cl), subūrė ansamblį, jam vadovavo, įrašė plokštelę „Credo“¹⁰. Studijuojantiesiems parengė medžiagą „Džiazo temos improvizavimo studijoms“ (1999, 2003; su CD).

Trimitininkas Vytautas Grubliauskas (g. 1956) studijavo Klaipėdos fakultetų Estradinės muzikos katedroje, nuo 1984 m. buvo jos dėstytojas, docentas ir vedėjas. Tituluojamas lietuviškuoju Luisu Armstrongu (gavo Kongo pravardę), grupių „Memel Swingers“, „Doudi Jazz Band“ lyderis, daug koncertavo Lietuvoje ir užsienyje bei Klaipėdos džiazo klube „Kurpiai“. Diksilendų bei 1994–2004 m. tarptautinių Klaipėdos Pilies džiazo festivalių organizatorius, režisierius ir dalyvis.

-------------------------------------------

¹ Valdžios požiūrį išreiškė populiarus posakis: Сегодня ты играешь джаз, а завтра Родину продашь! („Šiandien groji džiazą, o rytoj Tėvynę parduosi!“)
² Jonas Vadauskas orkestrui vadovavo 1958–1961 ir 1965–1969 m.
³ Šaltenis, Liudas, Mūza su mikrofonu, Vilnius: Mintis, 1983, p. 19–20.
⁴ Šiaulys, Kazimieras, Estrada, Vilnius: Petro ofsetas, 2002, p. 33.
⁵ Ibid., p. 40.
⁶ Žr. sk. „Lietuvos estradinis orkestras“.
⁷ Muzikinis filmas „Ritmai, ritmai“, 1968. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/3599/ritmai-ritmai/
⁸ Sotnikovas, Olegas, „Lietuvos džiazas: nuo pramogos iki koncepcijos“, – Kultūros barai, 1986 Nr. 6, p. 10.
⁹ Sotnikovas, Olegas, Lietuvos džiazas 1929–1980, Semplice, SECD011, 2003.
¹⁰ Melodija, C60-14569-7, 1981.