Pirmieji „Vilnius Jazz“ festivaliai

Rūta Skudienė

Plačiai žinomo tarptautinio džiazo festivalio Vilniuje istorija prasidėjo 1987-aisiais – tuomet sostinėje veikė Jaunimo muzikos klubas, kūrėsi Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Du koncertai  įvyko rudenį Lietuvos mokslų akademijos salėje, Gedimino pr. 3. Jį organizavo Vilniaus jaunimo klubo džiazo ir avangardinės muzikos sekcijos pirmininkas, inžinierius Antanas Gustys.

Po metų, rugsėjo 30–spalio 2 dienomis Vilniuje įvyko pirmasis tarptautinis džiazo festivalis „Jazz Forum ’88“. Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno buvo surengti penki koncertai. Didžioji dalis atlikėjų buvo iš Lietuvos, Sovietų Sąjungos bei Rytų bloko šalių, tačiau publika išgirdo ir Vakarų vokiečių, amerikiečių, suomių, olandų muzikantų. Pavadintas „Jazz Forum“, renginys, Antano Gusčio žodžiais, siekė kuo plačiau atspindėti to meto Europos šiuolaikinio džiazo sceną. Koncertus įrašė Lietuvos televizija, jie buvo gausiai lankomi, o paskutinį vakarą susirinko net 1200 klausytojų¹. 1988-aisiais „Forume“ koncertavo tokios žvaigždes kaip amerikiečių pianistas, kompozitorius Johnas Fischeris, pianistas Alexanderis von Schlippenbachas, saksofonininkas Gerdas Dudekas, bosininkas Ali Haurandas ir kiti.

1989 m. spalio 13–15 d. festivalis jau vyko pavadinimu „Vilnius Jazz“. Organizatorių ambicijos suorganizuoti ryškų tarptautinį renginį pasiteisino, atvyko atlikėjų iš Didžiosios Britanijos, Austrijos, Šveicarijos, Švedijos,VFR ir VDR, dvi grupės – iš Sovietų Rusijos, keturios buvo iš Lietuvos. Lietuvių džiazo muzikantai Petras Vyšniauskas, Arkadijus Gotesmanas, Vladimiras Tarasovas festivalio pasirodymuose jungėsi į kūrybingus aljansus su japonų, vokiečių, šveicarų muzikais². Visgi organizaciniai reikalai dėl politinių ir ekonominių realijų 9-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo komplikuoti, trūko finansavimo: pvz., festivalio žvaigždės saksofonininko Courtney Pine’o grupės honoraras sudarė didžiąją dalį festivalio biudžeto.

1990-ųjų festivalio programa buvo stilistiškai vientisa, lygiavosi į naujausias Europos džiazo tendencijas ir įvairių šalių muzikantų bendradarbiavimą. Neabejotinai tai liudijo laisvėjančią Lietuvos kultūrinę ir politinę aplinką.

Šiuo metu festivalis „Vilnius Jazz“ rengiamas Vilniuje kasmet ir yra vienas žymiausių tarptautinių festivalių Europoje, stilistiškai jis orientuojasi į naująjį europietišką džiazą. Jis vadinamas „Rytų ir Vakarų slenksčiu“, Rytų Europos muzikos centru, formuojančiu šiuolaikinio džiazo tendencijas³. „Vilnius Jazz“ įrašytas į pasaulio džiazo katalogus Eurofile Music Industry Directory, Music & Media (Nyderlandai), Jazz Times Annual Festival Directory (JAV), yra tikrasis „European Jazz Network“ narys. Renginys siekia supažindinti su pasaulio šiuolaikinio džiazo tendencijomis, čia kuriami tarptautiniai projektai. Nuo pat pirmųjų festivalių „Vilnius Jazz“ būdingas radikalumas, naujovės; čia skamba ne tik džiazas ir laisvoji improvizacinė muzika, bet ir akademinė, etninė, roko, industrinė ir pan. muzika.
Be minėtųjų Courtney Pine’o grupės, Alexanderio von Schlippenbacho, pirmųjų festivalių scenoje grojo tokios džiazo pasaulio įžymybės kaip Mikhailas Alperinas, Arkady’is Shilkloperis, Sainkho Namtchylak,Talvinas Singhas, Steve’as Lacy’is, „The Zawinul Syndicate“, Billy’is Cobhamas.

XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje praūžė galinga Lietuvos išsivadavimo Sąjūdžio iš Sovietų imperijos banga. Daugiatūkstantiniai mitingai skandavo patriotinius šūkius, dainavo liaudies dainas, į sceną su trenksmu sugrįžo rokas bei populiariosios muzikos jaunimo grupės. Dainuojanti revoliucija menui kėlė kitų reikalavimų. Džiazas tapo socialiai nebeaktualus.1990 m. kovo 11 d. Lietuvai paskelbus atkurtą Lietuvos Respubliką, trapi nepriklausomybė atsidūrė politinių manipuliacijų lauke – paskelbta ekonominė šalies blokada, 1991 m. sausio 13 d. mėginta brutaliai okupuoti Lietuvą.

Atkurtos nepriklausomybės metais ne tik džiazo muzikantai, bet ir visa kultūros bendruomenė turėjo perkainoti vertybes, iš naujo ieškoti tautinio identiteto, mokytis išgyventi lokalios, aršios konkurencijos sąlygomis, perprasti laisvosios rinkos dėsnius. Patikimiausias prieglobstis džiazo muzikantams liko festivaliai Birštone, Vilniuje, Kaune, vėliau ir Klaipėdoje. Pertvarkos laikotarpiu brandinę rezistencinę dvasią, pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiu atlikėjai, galima sakyti, susitelkė į stilistiškai vieningą sociokultūrinę džiazo „broliją“. Iš buvusių Petro Vyšniausko ir Vladimiro Čekasino kvartetų ir bigbendo, kitų kolektyvų atlikėjų kūrėsi įvairių sudėčių ansambliai, muzikantai migravo iš vieno kolektyvo į kitą, neretai festivalių programoms kurdami aljansus ir su užsienio džiazmenais. Susibūrė „Vilnius Jazz“ kvartetas (1989), „Lithuanian Jazz Trio“ (1989), Labučio džiazo kvartetas (1990) ir oktetas (1997), „Lithuanian Art Orchestra“, vadovaujamas Vladimiro Tarasovo (1991), Kauno bigbendas, vadovaujamas Romualdo Grabšto (1991), Artūro Anusausko kvintetas (1993), kvintetas „Džiazo nublokšti“ (1994), Danieliaus Praspaliauskio kvintetas „Contra Jazz“, Diksilendas (1994, 1996), „Doudi Jazz Band“ (1996), Dainiaus Pulausko sekstetas (1996),„ Leonid Shinkarenko jazz 4 “(1997). www.mic.lt. 

Atėjo nauja, savita raiška bei galimybėmis paženklinta lietuviškojo džiazo epocha. 10-ojo dešimtmečio pabaiga atvėrė kelius muzikantams tobulintis užsienio aukštosiose mokyklose. Tokia galimybe pasinaudojo saksofonininkai Liudas Mockūnas, Kęstutis Vaiginis, bosininkas Vytis Nivinskas, kompozitorius, aranžuotojas Linas Rimša ir daugelis kitų. Kiekvienas jų atrado savitą, originalų stilių ir įsiliejo į Europos ir pasaulio džiazo bendruomenę.

----------------------------------------------------------------

¹ Waskes, Frances, „The first international jazz festival in Vilnius“, – Coda Magazine, December 1988 / January 1990, Canada.
² Knuessel, Pius, „Vilnius Jazz ’89 Joining Europe“, – Jazz forum, 1/1990, No 122.
³ Ibid.