Lietuvos estradinis orkestras

 Rūta Skudienė

Pokariu Kaune susitelkė politinių permainų neišblaškyti lengvosios muzikos atlikėjai. Pamažu atgijo tarpukariu buvę populiarūs „muzikiniai seansai“ – Konrado, vėliau jau renovuotoje kavinėje pavadinimu „Tulpė“ ir kitose. Tačiau nuo pasaulio Lietuvą skyrė sovietų režimas, o laikinosios sostinės įvaizdį mėginta visokeriopai menkinti, tad terpė tokiai muzikai čia nebuvo palanki. Džiazas apskritai buvo laikomas sovietinio režimo opozicijos muzika, nepageidaujama laisvos dvasios ir pažiūrų išraiška – bolševikų ideologai džiazą vadino „storulių muzika“, „purvo gniūžte, krintančia į skaidrų šaltinio vandenį“. Taigi groti džiazą ar vadintis džiazo orkestru buvo rizikinga. Straipsnyje „O buvo taip“ šviesaus atminimo muzikologas Liudas Šaltenis rašė: „Po Vilniaus ir Kauno restoranų sales pradėjo siausti politrukai, ieškodami muzikantų, grojančių saksofonais. Saksofonas pateko į didžiausią nemalonę. Iš orkestrų repertuaro dingo Duko Ellingtono, Glenno Milerio, Counto Basie’io ir kitos žymių džiazo meistrų pavardės, bet ne muzika. Oficialiai buvo galima groti tik išeivio iš Rusijos Georgo Gershwino kūrinius.“¹
Laikai buvo neramūs – nenuostabu, kad tiek menkai liko žinių apie kadaise garsų džiazo kolektyvą Juozo Tiškaus bigbendą. Lietuvos estradinio orkestro (LEO), kaip oficialiai buvo vadinamas bigbendas, muzikinė bendruomenė beveik neminėjo.
Su Lietuvos pramoginės muzikos autoritetu, ansamblio „Estradinės melodijos“ vadovu Tiškumi teko bendrauti 9-ajame dešimtmetyje, dirbant Vilniaus plokštelių studijoje.
Būsimasis orkestro įkūrėjas akordeonininkas, klavišininkas, aranžuotojas ir kompozitorius Juozas Tiškus (1929–2006) pirmuosius stiprius įspūdžius, susijusius su džiazo muzika, patyrė Kaune, klausydamas radijo ir plokštelių, taip pat orkestro muzikos, sklindančios iš „Lozanos“ restorano netoli tėvų namo; Kaune jis įgijo ir muzikinį išsilavinimą – baigė Juozo Gruodžio muzikos mokyklą, grojo įvairiuose ansambliuose.

1955 m. Kauno politechnikos institute susibūrė studentų bigbendas, kuriam netrukus ėmė vadovauti Tiškus. Pirmasis koncertas įvyko 1955 m. kovo 6 dieną².
Tuometinis orkestro dalyvis kompozitorius Vygandas Telksnys pasakoja, jog muzikantai, rengdamiesi šiam koncertui, viską darė patys: piešė, meistravo dekoracijas su palmėmis, taikė apšvietimą, pirko mikrofonus, konstravo švininius stovus... Tačiau didžiausia problema buvo drabužiai. Tuo metu buvo itin madingi švarkai baltais ir rudais langeliais. Tokius švarkus orkestre turėjo vos keli vaikinai. Muzikantams teko statyti prie Politechnikos instituto trečiųjų rūmų postą ir kiekvienas praeivis, vilkintis languotu švarku, buvo prašomas valandai juo apsikeisti su muzikantu. Tie, kurie sutikdavo, buvo įleidžiami į koncertą. Pagaliau drabužiai buvo sukomplektuoti, tetrūko vieno švarko mažiausio ūgio muzikantui. Jį paskolino praeivė. Koncertas publiką apstulbino, kas antrą numerį teko kartoti, o kai Romualdo Kaziliūno vadovaujamas vyrų kvartetas užtraukė „Indonezija“, salė tiesiog pašėlo...
Visgi Kauno valdžia tebelaikė orkestrą įtartinu kolektyvu, teršiančiu Kauno kultūrinį peizažą.
1957 m. bigbendas tapo Kauno miesto kultūros skyriaus Jaunimo orkestru ir dalyvavo VI pasaulio demokratinio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje (atrankoje į festivalio programą iš 17-os varžovų užėmė 4-ą vietą). Festivalyje koncertavo Michelio Legrano bigbendas, Krzysztofo Komedos sekstetas, kiti žymūs atlikėjai.
Dirigento žodžiais, įgyta patirtis buvo neįkainojama – bendrauta su tikrais džiazo meistrais, pavyko gauti originalių Karelo Vlacho orkestro partitūrų ir partijų, atsirado galimybė profesionaliai analizuoti džiazo muziką. Dirigentas ėmė gilintis į Glenno Millerio Method of Orchestral Arranging ir Henry’io Mancini³ aranžavimo mokyklas, parengė didelio pasisekimo sulaukusią programą „Festivalio suvenyrai“⁴. Orkestras suskambėjo.
1958 m. pavasarį kultūros ministro Juozo Banaičio įsakymu Valstybinėje filharmonijoje buvo įsteigtas Lietuvos estradinis orkestras. Naujasis filharmonijos kolektyvas ėmė intensyviai gastroliuoti. Labai trūko gerų džiazo atlikėjų, tad dirigentas domėjosi Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Leningrado, Maskvos, Kazanės muzikantais. Orkestro sudėtis nuolat kito – LEO yra groję septynių tautybių muzikantai: čekas, baltarusiai, ukrainiečiai, latviai, žydai muzikantai iš Leningrado, Maskvos, geriausi lietuvių instrumentininkai. Orkestrui kūrinius išradingai aranžavo ir patys orkestrantai – saksofonininkas Vitalijus Dolgovas, trimitininkas Jaroslavas Jansa⁵.
Orkestro sudėtį (5 saksofonai, 4 trimitai, 4 trombonai, ritmo grupė)⁶ vadovas rinko po kruopelytę, ieškodamas artistų lankydavosi net cirko pasirodymuose – pasiklausyti ten grojančių orkestrų.
7-ajame dešimtmetyje LEO tapo vienu geriausių buvusios Sovietų Sąjungos orkestrų, imtas lyginti su žymiuoju Olego Lundstremo bigbendu.
„Tais laikais kiekviena sovietinė respublika turėjo savo orkestrą. Kiekvieną mėnesį į Kauną koncertuoti atvykdavo po tris keturis bigbendus. Jie būdavo šiek tiek simfonizuoti [...] Džiazo jie gal ir negrojo, bet sinkopuoti, svinguoti mokėjo. [...] Tuo metu konferansjė būdavo programos ašis, apie kurią viskas sukdavosi: jie skaitydavo politines satyras, politinius kupletus, monologus, nukreiptus prieš amerikietišką kultūrą. Buvo kritikuojami alkoholikai, stileivos, naujieji boogie-woogie, rokenrolas. Po to atlikdavome dainą apie taiką „Vo imia zavtrašnego dnia“ ir grodavome džiazą“, – pasakojo Juozas Tiškus interviu žurnalui Muzikos barai⁷.

Vieno koncerto metu skambėdavo 12–14 sudėtingiausių džiazo partitūrų orkestrui – Dizzy’io Gillespie’io, Counto Basie’io, Quincy’io Joneso, Benny’io Golsono kompozicijos. Kita programos dalis būdavo skirta lietuvių kompozitorių lengvesnio žanro muzikai.
Orkestrui rašė Benjaminas Gorbulskis, Vygandas Telksnys, Mikas Vaitkevičius. Džiazo maniera dainavo solistės Vida Vaitkutė, Džilda Mažeikaitė ir kt. Iki 1966 m. LEO surengė per 1 200 koncertų daugelyje Sovietų Sąjungos miestų, pasiekė didelio meistriškumo⁸.
Visgi vadovas spaudimą juto nuolatos. Pasirodydavo užsakytų orkestro repertuarą triuškinančių straipsnių, buvo kalbama, jog džiazas svetimas lietuvių  sovietinei kultūrai⁹. Kultūrą kuruojantys „politrukai“ nustatydavo, kiek procentų kokios muzikos groti. Net ir Rusijoje oficialiai nebuvo galima vadintis džiazo orkestru – nors kurį laiką taip vadinti baltuoju Luisu Armstrongu tituluoto Edžio Roznerio (vėliau jis perėmė pusę LEO muzikantų)¹⁰ bei Olego Lundstremo orkestrai. Užsienio kompozitorių pavardės koncertų programose paprastai nebuvo minimos – autoriai ir kūrinių pavadinimai pakeičiami ar išgalvojami. Iki 7-ojo dešimtmečio atšilimo bangos ir po jos džiazas buvo laikomas sovietų ideologijai ir Lietuvos kultūrai nepriimtinu reiškiniu.
Deja, nė vienos LEO plokštelės taip ir nebuvo įrašyta, išliko tik keturi 1965 m. Vilniuje įvykusio koncerto įrašai.
Ėmus intensyviai keistis orkestro sudėčiai, LEO buvo performuotas į ansamblį „Estradinės melodijos“ (jis koncertavo iki 1986). LEO kūrybinės veiklos paskatinti įsikūrė Šiaulių statybos tresto ir Kauno „Oktavos“ bigbendai bei orkestras „Nemuno žiburiai“ (vėliau Lietuvos estradinis ansamblis, LEA).

Tarsi atsisveikindamas su garsiuoju bigbendu ansamblis „Estradinės melodijos“ 1966 m. – neregėtai kaip tais laikais operatyviai (Vakaruose ši kompozicija išleista 1964-aisiais) – įrašė Rolando Kirko kompoziciją „Serenada gegutei“. Fleita grojo Vytautas Baltrušaitis, džiazo maniera dainavo Nijolė Ščiukaitė. Šis įrašas dažnai skambėdavo per Lietuvos radiją, buvo išleista plokštelė¹¹. Tiesa, Rolando Kirko pavardės plokštelės metrikoje nebuvo, autorius nurodytas kitas, kūrinio pavadinimas taip pat (komp. J. Šenkas „Senovinis laikrodis su gegute“ – N. Ščiukaitės past.)

XX a. 5–7-uoju dešimtmečiais džiazo orkestrai pasaulyje formavosi muzikantams migruojant iš vieno žemyno ar šalies į kitą. Atlikėjų kaita skatindavo naujos, aukštesnės kokybės muzikavimo formas, provokuodavo kolektyvinės improvizacijos pažangą, kūrybiškumą. Panašus bigbendų formavimosi procesas vyko ir LEO gyvavimo metais, žinoma, neperžengiant Sovietų Sąjungos sienų. Lietuvoje tuo laiku būrėsi įvairios sudėties džiazo kolektyvai, buvo aranžuojamos pjesės, grojami užsienio autorių džiazo standartai, rengiami koncertai. Tuometinei Lietuvos muzikantų kartai džiazo orkestro repertuaras dar buvo pernelyg sudėtingas. Taigi, garsųjį bigbendą Juozas Tiškus kūrė telkdamas geriausius sovietinės erdvės muzikantus, ir savuoju kolektyvu, pavadintu Lietuvos estradiniu orkestru, garsino Lietuvos vardą. Kalbėdami apie žymiausius pasaulio bigbendus pirmiausia minime jų lyderių vardus. Tokio išskirtinio dėmesio vertas ir Juozas Tiškus – Lietuvos estradinio orkestro vadovas, be jokios abejonės, yra nusipelnęs Lietuvos džiazo pradininko vardo.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

¹  Šaltenis, Liudas, „O buvo taip: iš džiazo veterano prisiminimų“, – Publika, 1992,  Nr. 3–4.
² Cit. pagal: Šaltenis, Liudas, „Lietuvos džiazo saulėtekis“, – Literatūra ir menas, 1988 balandžio 19.
³ Mancini, Henry, Sounds and Scores: A Practical Guide to Professional Orchestration, 1962.
⁴ Listavičiūtė, Aušra, „Garsusis Juozo Tiškaus bigbendas“, – Muzikos barai, 2002 liepa, p. 54.
⁵ Jakutis, Juozas, Atsiminimai apie Maestro Juozą Tiškų, Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 51.
⁶ Ibid., p. 49.
⁷ Listavičiūtė, op. cit., p. 55.
⁸ Šaltenis, Liudas, Mūza su mikrofonu, Vilnius: Mintis,1983, p.18.
⁹  Žigaitis, Rimvydas, „Už savitą meninį veidą“, – Vakarinės naujienos, 1963 sausio 31; 
 „ Давать бой пошлости!“, – Известия, 1963 balandžio 18.
¹⁰ Jakutis, op. cit., p. 41.
¹¹  33 Д-00022037-38, Melodija, 1969.