Lietuvos atstovai festivalyje „Tallinn ’67“ – Viačeslavas Ganelinas ir Olegas Molokojedovas

Heli Reimann

„Mes koncertavome prieš Lloydą. Kai pranešė, kad amerikiečiai bus po mūsų... Na, man tai nebuvo svarbu. Paskui teko girdėti, kad mūsų stiliai panašūs. Vis dėlto, manau, Lloydas grojo savo muziką, o mes – savo“, – mūsų pokalbio skaipu pradžioje sakė Ganelino trio lyderis, atstovas 1967-ųjų Talino džiazo festivalyje Viačeslavas Ganelinas¹.
1967 m. Ganelinas Vilniaus konservatorijoje studijavo klasikinę kompoziciją. Buvo aistringas radijo stoties „Amerikos balsas“ klausytojas, o iš Lenkijos radijo transliacijų buvo susipažinęs su naujausiomis klasikinės muzikos kryptimis. Visgi savo patirtį Taline 1967 m. muzikos supratimui jis pavadino revoliucine:

„Mes pirmą kartą turėjome galimybę gyvai išgirsti Lloydo ir Jarretto grojamą muziką ir susipažinti su jų nauju požiūriu į muzikinę medžiagą. Tokia laisvė! Mane ištiko šokas. Atrodė, kad pradžioje įkvėpęs Lloydas kitas keturiasdešimt minučių nebeįkvėpė. Mus įtraukė tas muzikos srautas. Tai buvo tarsi terapija.“

Apmąstydamas Talino festivalio išskirtinumą Ganelinas kritiškai komentavo rusų muzikantų orientaciją į amerikietiškąjį stilių:

„Šį kartą buvo madinga būti štatniku², ypač šią madą sekė Leningrado muzikantai – jie vilkėjo amerikietiškus drabužius ir siekė būti amerikiečių džiazo propaguotojais, smarkiai pamėgdžiojo amerikiečius. Amerika jiems buvo nelyginant Mėnulis ir jie norėjo būti Mėnulio atstovai.“

Estų muzikantai laikėsi atokiau nuo šios bendros krypties, „jie turėjo savo stilių ir nesekė amerikiečiais. Buvo šiek tiek šalti, bet protingi ir skoningi“. Eksperimentais grįstas Ganelino³ free džiazas gerokai nukrypo nuo bendrųjų sovietinės kultūros nuostatų, o jo pasirodymai visada sukeldavo tam tikrą priekaištingą nuostabą: „Ir vėl tu čia su savo muzika!“
Ganelino free džiazas išsiskiria ryškiu individualumu. Akademinis pasirengimas leido jam sukurti labai rafinuotą, panašią į klasikinę, muziką. Komponavimas ir improvizavimas jam yra „tas pats procesas, tik vykstantis skirtingu greičiu“. Kitas išskirtinis jo muzikos bruožas – kompozicijų pavadinimai. „Man nepatinka literatūra muzikoje, – sako jis. – Pavadinimai nėra svarbūs. Pati muzikinė kalba yra savarankiška, o visos tos asociacijos... Renkuosi provokuojančius pavadinimus, svarbu, kad jie nebūtų konkretūs – pavyzdžiui, koks nors „Tylos riaumojimas“ ar „Pilka spalva“. Anuomet man patiko itališki pavadinimai, tokie kaip ancora, poco a poco, da capo.“ Taline Ganelino trio atliko kompozicijas, pavadintas „Sinonimai“, „XY“ ir „Banderilier“. Klausantis šių kompozicijų aiškėja, kad iš esmės Ganelino trio džiazas yra kompozicinis. Pavyzdžiui, „Banderilier“ turi aiškią ABCA formą, o kiekvienoje dalyje taikomi išskirtiniai išraiškos būdai.

8-ojo dešimtmečio viduryje Ganelino, Čekasino ir Tarasovo trio – viena pirmųjų iš sovietinio džiazo grupių – pradėjo daug koncertuoti užsienyje. Pirmoji jų kelionė į „das Buhne“ įvyko 1975 m. – prieš tai jau dukart – nesėkmingai – Ernstas Joachimas Berendtas buvo kvietęs dalyvauti šiame viename didžiausių tarptautinių džiazo festivalių buvusioje Rytų Vokietijoje. Visgi netrukus Ganelinas suvokė: „Sovietai mumis naudojasi – mes esame tarsi vizitinė kortelė, kad galėtų parodyti, jog čia esame laisvi ir grojame laisvą muziką.“
Suvokęs, kad sovietų propaganda naudoja trio politiniais tikslais, Ganelinas ėmė pamažu atsiriboti nuo oficialaus gastrolių verslo. Parodydamas, kad netoleruos politiškai orientuotų žaidimų, jis atsisakė žymiems Sovietų Sąjungos scenos meno meistrams teikiamo apdovanojimo – nusipelniusio artisto vardo: „Daugelis svajojo apie nusipelniusio artisto vardą ir užsigaudavo, kai ne jam, o kitam asmeniui būdavo teikiamas šis apdovanojimas. Bet aš buvau nelinkęs tarnauti šiai propagandai.“

Muzikos ir politikos santykio klausimu Ganelinas išreiškė aiškią nuomonę. „Mane domino grynoji muzika“, – teigia jis. Ganelinas sakosi tarnaująs muzikiniams, o ne politiniams tikslams, kita vertus, priduria žinąs, „kad Vakarų šalių autoriai, rašantys apie muzikines problemas totalitarinėse visuomenėse, linkę interpretuoti kiekvieną veiksmą, nukrypstantį nuo ideologinės linijos, kaip pasipriešinimą. Tai man atrodo neadekvatu“. Kaip pavyzdį paminėjo bičiulį rumunų poetą, kuris Ceaușescu režimo metais teigė galįs laisvai rašyti bet ką ir keliauti kur nori, kadangi, jo įsitikinimu, Ceaușescu remiąs kultūrą.
Tarsi apibendrindamas Ganelinas sakėsi esąs dėkingas už tuomet turėtą galimybę gyventi Lietuvoje, kur, kaip ir visose Baltijos šalyse, žmonės naudojosi didesne laisve nei Maskvoje. Festivalis „Tallinn ’67“ jo atmintyje išlikęs kaip savotiškas pašėlęs vakarėlis, didžiulė šventė ir aukščiausias džiazo kultūros taškas. Vėlesniais metais, teigia Lietuvos džiazo mokyklos kūrėjas, daugelis muzikantų ėmė ieškoti naujų sąskambių.

Antrasis Lietuvos atstovas festivalyje „Tallinn ’67“ buvo Olegas Molokojedovas su savo grupe – su juo taip pat pavyko pakalbėti skaipu⁴. Kaip ir daugelio kitų šio festivalio dalyvių, jo ryškiausi prisiminimai susiję su Charleso Lloydo grupės pasirodymu, o ypač didelį įspūdį padarė Keitho Jarretto meistriškumas:
„Lloydo grupė sukėlė šoką visiems, kurie ją girdėjo ir matė. Ir aš buvau vienas iš ją mačiusių laimingųjų. Tada pirmą kartą išvydau Jarrettą skambinantį gyvai ir buvau sužavėtas. Tai apvertė aukštyn kojomis mūsų klasikinį supratimą, kaip groti fortepijonu – kaip naudotis rankomis, kaip išgauti staccato. Jis buvo įvaldęs grojimo techniką iki aukščiausio lygio. Iš esmės, jis galėjo groti po pianinu, stovėdamas ant pianino – ir jis nedarė cirko, bet dainavo ir šokinėjo, didindamas atliekamos muzikos išraiškingumą. Jo technika buvo beprotiška ir niekas iš tikrųjų nesuprato, kaip įmanoma šitaip groti. Iš Lloydo kūrinių prisimenu jo „Love Song“ (Meilės daina). Mes pirmą kartą matėme grojant altine fleita – ji buvo ilga ilga, labai gražiai skambėjo. McClure’o boso garsas buvo nuostabus.“

Molokojedovas – amerikietiškojo džiazo gerbėjas, tad ir savo grupę stilistiniu požiūriu apibūdina kaip atstovaujančią Coltrane’o estetikai, arba – jo kasdieniu žodžiu – koltreinovščinai. Jo kvinteto repertuarą Talino festivalyje sudarė trys kompozicijos, o liaudies melodija paremtai „Legendai“ buvo įteiktas prizas už geriausią aranžuotę. Visgi Molokojedovas kuklus: „Mes daug repetavome, bet beveik visos grupės grojo geriau už mus.“ Jis sakė buvęs nepatenkintas tuo, kaip jo kvintetas svingavo – tai, tiesą sakant, buvo ne vien jų problema, tuo metu „sovietinės grupės apskritai grojo prastai jausdamos svingą“, mat muzikantams stigo gyvų pavyzdžių. Dar viena prasto svingavimo Taline priežastis buvo ta, kad  grupė bandė taikyti nepakankamai įvaldytą techniką. Grupės būgnininkas iš Namysłovsky’o grupės būgnininko Czesławo Bartkowskio sužinojo keletą naujų technikos dalykų ir nedelsdamas bandė juos integruoti į pasirodymą. Deja, bandymas buvo nesėkmingas – jis grojo kitaip, nei grupė buvo repetavusi, todėl ritmo sekcijai pristigo sinchroniškumo. Kalbant apie svingą, nušvitimo momentas visai sovietinio džiazo bendruomenei buvo Matti Oilingo pasirodymas 1966-ųjų Talino festivalyje – suomių būgnininkas nustebino sovietų muzikantus svingavimu.

Prizą pelniusiai kompozicijai „Legenda“ panaudota lietuvių liaudies melodija „Voverėlė“, kurios originalus variantas remiasi pirmais keturiais minorinės gamos laipsniais. Tema buvo harmonizuota kvartomis, viršutinę partiją grojo fleita, o apatinę trombonas – tuo ši aranžuotė išsiskyrė; dėl to, pasak Molokojedovo, ji ir buvo apdovanota. Kompozicija prasideda trumpa free džiazo – autorius vadina šį stilių muzikiniu puantilizmu – improvizacija. Vėliau „Legendos“ motyvas buvo panaudotas leningradiečių filme apie1967m.Talino festivalį. https://arhiiv.err.ee/video/vaata/jazz-67

Molokojedovas pasakojo ir apie susitikimą rotušėje – organizacinis komitetas ir grupių vadovai sprendė, ar leisti Lloydui koncertuoti. Nors valdininkai surado argumentų prieš – pavyzdžiui, neįprastai daug klausytojų, daug sunkumų organizuoti renginį, stinga laiko, – Lloydui vis dėlto buvo leista eiti į sceną. Kad atsirastų vietos programoje, Hermanas Lukjanovas užleido savo poziciją Lloydui. Tačiau, kaip teigė Molokojedovas, dėl Lloydo praktiškai visi buvo pasirengę padaryti tą patį⁵.

Įdomi detalė iš Molokojedovo prisiminimų – apie visuotinį rūkymą per koncertus „Kalevo“ sporto halėje. Tokį elgesį muzikas laiko to meto laisvės apraiška:

„Sporto halėje buvo 3 000 žmonių, visi koncerto metu rūkė. Tada buvo leidžiama. Negalėjai kvėpuoti, oras nuo dūmų priminė pilką rūką, bet mums tai buvo laisvės ženklas. Rūkyti „Kalevo“ halėje koncerto metu buvo labai ypatingas laisvės ženklas. Nepamenu, ar atlikėjai rūkė scenoje, bet užkulisiuose – tikrai. Dar prisimenu, kad rūkiau dalyvaudamas televizijos laidose, nors šiaip nebuvau rūkalius. Visi rūkė. Taip pat buvo ir Vokietijoje. Pamenu, lankiausi muzikos plokštelių parduotuvėse, ten visada galėjai rasti klientams prieinamų cigarečių automatų. Tais laikais muzika ir rūkymas buvo neatskiriami.“

Molokojedovo grupė, keliais žodžiais pasakojant jos istoriją, susiformavo iš tų  džiazo muzikantų, kurie 7-ojo dešimtmečio viduryje būrėsi į pirmąjį džiazo klubą Vilniuje, Jaunimo kavinėje-skaitykloje. Visoje Sovietų Sąjungoje 7-ojo dešimtmečio pradžioje, paskatintas šestidesiatnikų judėjimo, vyko jaunimo kavinių, kaip bendros kultūrinės veiklos vietų, steigimo vajus, tada atsirado ir ši susitikimų vieta. Kavinė tapo 7-ojo dešimtmečio inteligentijos sambūrio vieta Vilniuje, čia buvo skaitoma poezija ir proza, žaidžiama šachmatais ir klausoma džiazo.

Prie Molokojedovo grupės prisijungusių muzikantų įgūdžių lygis buvo skirtingas – vieni gana patyrę improvizuotojai, o kiti dar naujokai džiazo pasaulyje; pats Molokojedovas – Vilniaus konservatorijos klasikinės kompozicijos studentas. Conoverio džiazo valanda⁶ nekėlė jam entuziazmo kurti ir groti džiazą – kaip daugumai sovietinio džiazo muzikantų. Jam įkvėpimo šaltinis buvo vietos žydų prekiautojų ir užsienio lietuvių bendruomenės platinamų plokštelių muzika.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------
¹ Interviu su Ganelinu (g. 1944), 2018 spalio 4.
² штат (rus.) – valstija, штатник – Jungtinių Valstijų gerbėjas.
³ Ganelinas ir Ganelino, Čekasino, Tarasovo trio vaidino svarbų vaidmenį Lietuvos džiazo scenoje. Šie trys Rusijoje gimę muzikantai pirmieji išgarsino Lietuvos džiazą tarptautinėje arenoje. Jie laikomi Lietuvos džiazo mokyklos įkūrėjais – ir dėl savo kurtos ir atliktos muzikos, ir dėl savo vėlesnės šviečiamosios veiklos. Daugiau apie trio žr.:  Rüdiger Ritter, „Der Kontrollwahn und die Kunst Die Macht, das Ganelin-Trio und der Jazz“, – Osteuropa, 2010 (11),  p. 223–234; http://www.mic.lt/en/discourses/lithuanian-music-link/no-19-january-december-2016/ruta-skudiene-con-anima-metamorphoses-jazz/
⁴ Interviu su Molokojedovu (g. 1947), 2019 kovo 14.
⁵ Dalyvių memorandumas šio fakto nepatvirtina.
⁶ Conoverio džiazo valanda – taip populiariai buvo vadinama „Amerikos balso“ radijo transliuota (1955–2003) džiazo laida (angl. Voice of America Jazz Hour), kurią ilgiau nei keturis dešimtmečius vedė Willis Conoveris (1920–1996).