Vilniaus džiazo klubas 1963–1965

 Rūta Skudienė

XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, politinio atšilimo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje susidomėjimas džiazu ir jaunosios kartos muzikantų proveržis buvo toks akivaizdus, ​​kad prireikė operatyvios režimo reakcijos. Iniciatyvą parodė Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas, politinio biuro narys Anastasas Mikojanas¹. Lankydamasis Rytų Vokietijoje, jis sužinojo, jog komunistų partijos funkcionieriai leido jaunimui burtis specialiuose klubuose, vadinamosiose jaunimo kavinėse, ir ten vyko Sovietų Sąjungoje netoleruojami renginiai – šiuolaikinių šokių (tvisto, rokenrolo, bugivugio) ir avangardinės poezijos vakarai, buvo grojamas džiazas. Pasitaręs su komjaunimo organizacija, politbiuras pasiryžo įsteigti Maskvoje pirmąsias jaunimo kavines („Kafe molodiožnoje“, „Aelita“, „Arbat“, etc.). Palyginti liberali jų aplinka telkė perspektyvius atlikėjus, tokius kaip Aleksejus Kozlovas (as), Vladimiras Sermakaševas (ts),Vadimas Sakunas (p), smarkiai įtakojo sovietinio džiazo scenos raidą². Muzikantams buvo suteikta erdvė koncertams, nemokamos patalpos repeticijoms, instrumentams ir įgarsinimo įrangai saugoti, kavinių gėrimų meniu puikavosi sausas vynas. Visgi pagrindinis šių įstaigų uždavinys buvo išlaikyti organizuotą jaunimo kontrolę. Klubai veikė kaip džiazo muzikos „vertinimo draugijos“, joms vadovaujantys „tarybos nariai“ teikė ataskaitas miesto komjaunimo komitetui. Iki pat 7-ojo dešimtmečio pabaigos komjaunimo globojami ir kontroliuojami klubai gyvavo daugelyje Sovietų Sąjungos miestų – Leningrade (dab. Sankt Peterburgas), Dniepropetrovske, Kalinine, Kuibyševe (dab. Samara), Novosibirske, Rostove prie Dono, Voroneže, Rygoje, Vilniuje. Ilgiausiai išsilaikė Leningrado džiazo klubas „Kvadrat“³.
1961 m. gruodį Vilniuje, konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) įvyko vakaras, muzikologo Liudo Šaltenio pavadintas Lietuvos džiazo gimtadieniu: koncertavo trys kolektyvai – Gedimino Narijausko diksilendas, Liudo Šaltenio ir Eugenijaus Puidoko kvintetas bei Viačeslavo Ganelino ir Remigijaus Pilypaičio modernaus džiazo kvartetas. Koncertas vainikavo konservatorijos studentų mokslinės draugijos džiazui skirtą trijų dienų paskaitų ciklą⁴.
Šis renginys buvo tarsi įžanga į Vilniaus džiazo klubo veiklą. Pianisto ir straipsnių apie Lietuvos džiazo raidą autoriaus Olego Molokojedovo žodžiais, tuo laiku klubo aplinkoje, be kitų muzikantų, telkėsi ir minėtojo konservatorijos vakaro kolektyvai, brendo originalus Vilniaus džiazo mokyklos stilius.

Gedimino Narijausko diksilendas,1961–1962. Algimanto Kunčiaus nuotraukos
Vilniaus džiazo klubo sekstetas,1961–1962
Viačeslavo Ganelino ir Remigijaus Pilypaičio modernaus džiazo kvartetas,1961–1962

Vilniaus džiazo klubas duris atvėrė 1963 m. kovo 13 dieną.
Jis įsikūrė prieš metus atidarytoje jaunimo kavinėje-skaitykloje Liudo Giros g. 22 (dab. Vilniaus g. 22)⁵. Kavinė atidaryta miesto vykdomojo komiteto sprendimu, Lietuvos komjaunimo komiteto iniciatyva, pritarus Vilniaus valgyklų trestui.
Patalpas jai suteikė „Žinijos“ draugija, anksčiau čia veikė „Sąjunginės spaudos“ parduotuvė-skaitykla⁶. Erdvė buvo nedidelė, siaura, tilpo vos 50–60 lankytojų. Scenoje stovėjo „Steinway“ firmos fortepijonas, salės gilumoje – baras; kavinė veikė kaip „Palangos“ restorano filialas⁷. Lankytojai galėjo vaišintis sausu vynu, „Anykščių vyno“ produkcija ir kitais gėrimais.
Funkcionalus, minimalistinis kavinės interjeras – kabėjo modernūs šviestuvai, didelius langus dengė lengvos užuolaidos. Interjero autoriai jauni architektai Viktorija ir Eugenijus Cukermanai suprojektavo baldus, o juos pagamino eksperimentinis konstravimo biuras⁸. Prie langų stovėjo ilgi šviesaus medžio suolai ir pailgi keturviečiai, o salės viduryje – kvadratiniai dviviečiai stalai ir kėdės. Įėjus kairėje buvo stelažai laikraščiams, žurnalams⁹.

Jaunimo kavinė-skaitykla,1962

Kavinės sienos buvo nukabinėtos Vilniaus dailės instituto studentų grafikos darbais¹⁰.
Konsultuojant Leningrado garso inžinieriams, salės erdvę netgi bandyta stereofoniškai įgarsinti¹¹. Paskaitos, susitikimai, renginiai buvo gausiai iliustruojami garso įrašais iš magnetofono juostų ir plokštelių¹².
Renginių kalendorių visuomeniniais pagrindais sudarinėjo 15 narių taryba, jai vadovavo miesto komjaunimo instruktorius. Vilniaus jaunimo pamėgta, kavinė lankytojų vadinta čitalka (rus. skaitykla)¹³. Tarybos siūlyti pavadinimai („Pelėda“, „Sinkopa“) neprigijo. Kavinė buvo atidaroma 10 val. ryto, o vakarais čia vyko susitikimai su menininkais, užsienio svečiais, poezijos vakarai. Atsiliepimuose spaudoje pabrėžtinai akcentuota „auklėjanti“ kavinės atmosfera, tarybos „vykdoma“ kova su „blogu skoniu“¹⁴.
Kavinės, o ypač džiazo klubo publika buvo laisvėjančios 6–7-ojo dešimtmečių kartos atstovai. Daugeliui skirtingo profesinio išsilavinimo jaunuolių džiazas tapo aistringu pomėgiu, hobiu, laisvės, nepaklusnumo sistemai simboliu. Klube vyravo draugiška atmosfera, prie instrumentų muzikuoti galėjo sėsti kiekvienas norintysis – profesionalas ar džiazo mėgėjas¹⁵. Muzikantas ir fotografas Algimantas Kunčius mini, jog pradžioje klubo bendruomenę sudarė per 50 narių – Vilniaus universiteto, Valstybinės konservatorijos,Vilniaus dailės instituto, kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai – kompozitoriai, architektai, dailininkai, gydytojai, inžinieriai¹⁶.
Per koncertus, paskaitas, susitikimus kavinė būdavo sausakimša, todėl galiausiai nuspręsta atsisakyti lentynų su spauda, dėl vaizdo paliekant tik vieną, taigi salėje tilpdavo iki 100 klausytojų. Šį sprendimą 1964 m. priėmė naujasis klubo vadovas Valerijus Koreškovas¹⁷.
Tradiciškai kiekvienos savaitės pirmadienį buvo skaitomos paskaitos, skirtos džiazo istorijai, ryškiausiems atlikėjams, klausomasi įrašų, grojama, vyko susitikimai su tuomet itin laukiamais muzikantais iš užsienio – Vengrijos, Lenkijos, Gruzijos, Japonijos¹⁸. Lietuvos džiazo veteranai iki šiol prisimena įspūdingą jam session su japonų saksofonininko Sadao Watanabe vadovaujamo orkestro muzikantais¹⁹.Visi į Vilnių atvykę pramoginės muzikos atlikėjai po koncertų buvo kviečiami į klubą pagroti ir pabendrauti. Minimas ir Counto Basie'io kūrybai skirtas jam session su Ukrainos estradinio orkestro muzikantais²⁰. 1964 m. įvyko pirmasis Viačeslavo Ganelino suburto bigbendo koncertas, trimitininko Luiso Armstrongo kūrybai skirtas vakaras ir kitų įsimintinų renginių.

Plakatai. Dailininkas Algimantas Reimeris,1964

Aktyvūs klubo nariai buvo muzikologas, pianistas Liudas Šaltenis, Vilniaus universiteto bigbendo ir seksteto muzikantai, klubo prezidentai Jonas Laimutis Martinkėnas, Rimantas Derkintis, pūtikai broliai Sadauskai, fotografas ir kontrabosininkas Grigorijus Talas, dailininkas, klubo renginių plakatų autorius ir pianistas Algimantas Reimeris, konservatorijos dėstytojas Adeodatas Tauragis, kompozitorius Vygandas Telksnys ir kiti.
Klubas Vilniuje gyvavo iki 1966-ųjų. Tikėtina, jog ataskaitos Lietuvos komjaunimo komitetui ir KGB taip pat buvo teikiamos, o veikla ir renginiai susilaukdavo įvairių kultūros funkcionierių vertinimų. Uždarytas „remontui“, Vilniaus džiazo klubas kaip nerentabili įstaiga vėliau savo veiklos nebeatnaujino.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------
¹ Moschkov, Cyril,  Russia. The History of European jazz, Equinox, 2018, p. 406.
² Mazner, Antonin, „The Soviet Union“, – Peter Lang, Jazz in Europe, 2017, p. 206.
³ Moschkov, op. cit.,  p. 406.
⁴ Šaltenis, Liudas,  „Lietuvos džiazo saulėtekis“, – Literatūra ir menas, 1988 balandžio 19.
⁵ Žilevičius, R., „Jaunimo kavinė kviečia jus“, – Vakarinės naujienos,1962 birželio 5.
⁶ Pocevičius, Darius, Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, d. I, Vilnius: Kitos knygos, 2018, p. 821.
⁷ Šlevys, G., „Čia susirenka jaunimas“, – Komjaunimo tiesa, 1962 birželio 9.
⁸ Ibid.
⁹ Pocevičius, op. cit., p. 822.
¹⁰ Šlevys, op. cit.
¹¹ Ibid.
¹² Keidošius, Petras, „Kviečia „Jazz klubas“, – Tėvynės balsas, 1964 spalis, Nr. 84.
¹³ Pocevičius, op. cit., p. 820
¹⁴ „Jie [taryba–RS] žino, kad džiazas ne vien iškreipti veidai ar išsukinėtos rankos, kad džiazą reikia atskirti nuo „džiazo“, kad yra pramoginis ir yra komercinis džiazas, kad už pirmąjį mes visu balsu, o antrasis – mums svetimas.“ – „Kviečia „Jazz klubas“, op. cit.
„...klubas vienintelė vieta, kur galima sužinoti džiazo istoriją, susipažinti su žymiausiais jo atlikėjais, išmokti tikrąjį džiazą skirti nuo įvairių pigių džiazinių pamėgdžiojimų.“ – Kunčius, Algimantas, fotoreportažas „Vilniaus džiaz klubas“,  – Meno saviveikla, 1964 Nr. 8.
¹⁵ Šaltenis, op. cit.
¹⁶  Kunčius, op. cit.
¹⁷ Pocevičius, op. cit., p. 822.
¹⁸ Šaltenis, op. cit.
¹⁹  Molokojedovas, Olegas, Džiazo kūrimasis ir raida Lietuvoje. Džiazo istorija, Vilnius: Kronta, 2001, p. 218.
²⁰ Ibid.