Džiazo festivalis „Jaunystė ’68“, Elektrėnai

 Rūta Skudienė

1968 m. balandžio 26–27 d. Elektrėnuose įvyko džiazo festivalis „Jaunystė ‘68“. Jį surengė Lietuvos džiazo entuziastai, komjaunimo CK ir Elektrėnų kultūros rūmai.
Lietuvoje festivalį rengti nuspręsta 1967 m. pabaigoje, kai sužinota, kad džiazo Meka tapęs Talino festivalis uždraustas¹. Daugelis muzikantų buvo patyrę išskirtinę šio festivalio reikšmę, galimybę realizuoti kūrybines ambicijas, išsiveržti iš klubinės aplinkos, koncertuoti didžiojoje scenoje ir laisviau bendrauti. Lietuvos muzikantams šis renginys atvėrė duris į tarptautinės auditorijos pripažinimą². Talino festivalio uždarymas buvo skaudus smūgis visos sovietinės erdvės džiazo raidai iki pat 8-ojo dešimtmečio pabaigos. Po plataus atgarsio pasaulyje sulaukusių 1967 m. festivalio įvykių, įgavusių politinį aspektą, sklandė nerimastingi gandai apie represijas Taline, o jo organizatorių likimas buvo nežinomas³.

Surengti festivalį Lietuvoje pasirodė ne taip paprasta. Prisibijota centrinės, Maskvos, valdžios. Tačiau, laimei, džiazo muzika oficialiai tebebuvo priskiriama jaunimo auditorijai, tad „globoti“ renginį ėmėsi Lietuvos komjaunimas, tik buvo iškelta sąlyga: kviesti išimtinai sovietinius atlikėjus ir festivalį rengti ne Vilniuje ar Kaune. Pasirinkti Elektrėnai – energetikos simboliu tapęs miestas, pradėtas statyti 1961m. kartu su galingiausia to meto Lietuvos elektrine. Jo gyventojai bei menama klausytojų auditorija – jauni inžinieriai ir darbininkai, atvykę statyboms iš visos Sovietų Sąjungos. Tinkamesnę vietą renginiui tuo metu sunku būtų buvę rasti⁴.
Iniciatyvą palaikė ir miesto valdžia bei tuometinis elektrinės vadovas Pranas Noreika. Vieno festivalio organizatorių Elektrėnų kultūros namų direktoriaus, saksofonininko, aranžuotojo, ansamblio „Volta“ ir džiazo kvarteto lyderio Viktoro Voronovo žodžiais, stebuklas įvyko – pirmasis džiazo festivalis Lietuvoje buvo surengtas, jo laureatai koncertavo Lietuvos valstybinėje filharmonijoje.
Festivalis vyko dvi dienas, jame dalyvavo 10 kolektyvų: Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Elektrėnų muzikantai bei svečiai Rygos ir Maskvos. Vilniui atstovavo Viačeslavo Ganelino trio, Viačeslavo Ganelino ir Aleksandro Gilmano kvartetas, Olego Molokojedovo ir Algirdo Vizgirdos kvartetas, Olego Molokojedovo trio ir solistas Stasys Povilaitis, Vinco Žilionio kvartetas; Klaipėdai – statybos tresto ansamblis „Žėrutis“, vadovaujamas Teodoro Karecko; Kaunui – Litauro Bielionio sekstetas; Elektrėnams – Viktoro Voronovo kvartetas. Iš Rygos atvyko Raimondo Raubiškos ir Gunaro Rosenbergo kvartetas, iš Maskvos – Jevgenijaus Gevorkiano trio⁵.
Dalyvių pasirodymai pasižymėjo originalumu ir meistryste. Festivalio koncertus įrašinėjo Vilniaus plokštelių studija⁶. Įrašuose įamžintos ir spaudoje paminėtos savitos Ganelino kompozicijos, Žilionio kolektyvas. Raubiško ir Rosenbergo kvarteto muzikavimo stilius palygintas su amerikiečių saksofonininko Ornette’o Colemano stiliumi. Festivalio atradimu tapo Viktoro Voronovo kvartetas – jis atliko free džiazui artimą programą⁷. Buvo įvertinti geriausi instrumentininkai, geriausios džiazo kompozicijos ir improvizacijos lietuvių liaudies dainų temomis.
Didijį prizą pelnė Viačeslavo Ganelino trio. Geriausiu saksofonininku tapo Eugenijus Kunickas, kontrabosininku – Raimondas Milkevičius (ans. „Žėrutis“), smuikininku – Vincas Žilionis (Vinco Žilionio kvartetas), būgnininku – Aleksandras Melnikas (Viačeslavo Ganelino trio). Geriausias festivalio fleitininkas Algirdas Vizgirda apdovanotas ir prizu už geriausią kompoziciją pavadinimu „Viskas priklauso nuo nuotaikos“ (Olego Molokojedovo kvartetas). Pažymėtas jauniausias festivalio muzikantas pianistas Povilas Jaraminas.
Prieš pasirodymą festivalio dalyviai traukė burtus ir jiems tekusios lietuvių liaudies dainos tema turėjo improvizuoti. Geriausia pripažinta Ganelino ir Gilmano „Kas bernelio sumislyta“ improvizacija. Festivalį vainikavo jam session⁸.

Festivalis „Jaunystė“ netapo tradiciniu. Stigo paramos, patirties, blėso entuziazmas. Po metų,1969-aisiais, džiazo festivalis buvo surengtas Vilniaus valstybiniame universitete, tačiau susidomėjimas šia muzika pastebimai slūgo. Didžiąsias Lietuvos scenas užvaldė populiarioji muzika, restoranų ir kavinių scenas – teatralizuotos pramoginės programos. Pasaulyje „sprogo jaunimo muzikos bomba“, jaunų žmonių širdį ir jausmus užvaldė rokas⁹. 7-ojo dešimtmečio pabaiga Lietuvoje buvo nerami – santykinai išlaisvėjęs jaunimas troško permainų (hipių judėjimas, roko populiarėjimas, 1972 m. politiniai įvykiai Kaune). Būrėsi pogrindinės bigbyto grupės, grojančios savadarbiais instrumentais, oficialiai – pusiau profesionalūs vokaliniai instrumentiniai ansambliai prie įvairių mokymo įstaigų, gamyklų ar gamybinių susivienijimų. Nuvilnijus politinio atšilimo bangai, stojo drungni sąstingio metai, ypač nepalankūs tiems, kas kėlė bent menkiausią grėsmę sovietinei ideologijai.

-------------------------------------------
¹ Šaltenis, Liudas, Mūza su mikrofonu, Vilnius: Mintis, 1983, p. 4.
² 1965–1967 m. Talino festivalyje dalyvavo ir laureatų diplomais buvo pažymėtas Viačeslavo Ganelino trio. Apie Ganeliną radijo laidą parengė „Amerikos balso“ džiazo komentatorius Willis Conoveris. 1966–1967 m. festivalyje dalyvavo Olego Molokojedovo kvartetas ir kvintetas – 1967 m. kvintetas pelnė diplomą už liaudies dainos aranžuotę, o 1966 m. Algirdas Vizgirda buvo pripažintas geriausiu festivalio fleitininku.
³ Žr skyrių „Džiazo festivalis Tallinn ’67“.
⁴ Šaltenis, Liudas, „Lietuvos džiazo saulėtekis“, – Literatūra ir menas, 1988 kovo 19.
⁵ Suslavičius, Vytautas, Džiazas ir miestas, Elektrėnų miesto savivaldybė, 2018, p. 193.
⁶ 1968 m. išleista plokštelė, pirmoji jos pusė skirta konkursui „Vilniaus bokštai ‘68“ , antroji – festivaliui „Jaunystė ‘68“, Melodija, 33Д-025706, mono.
⁷ Molokojedovas, Olegas, „Džiazo kūrimasis ir raida Lietuvoje“, – Džiazo istorija, Vilnius: Kronta, 2001, p. 220.
⁸ Suslavičius, op. cit., p. 28.
⁹ Šaltenis, op. cit.