Džiazo muzikantas Jakovas Šabsajus, 1934–1945: A – brolių Šabsajų „Brother Szabsaj Band“ Druskininkuose, 1934, Jakovas – antras iš kairės; B – LSSR valstybinio džiazo orkestro muzikantai Balachnoje (Rusija), 1943, Jakovas su saksofonu – centre tarp dviejų akordeonistų; C – džiazo orkestro koncertų afiša, 1944; D – džiazo orkestro muzikantai Respublikinio radijo komiteto salėje, Gedimino pr. 22, 1946, Jakovas su klarnetu – viduryje; E – Vakarų džiazo muzikos vakaro afiša, 1945. Nežinomų autorių nuotr. iš asm. Samuilo Šabsajaus archyvo.
Pamirštas pramoginio džiazo mohikanas Jakovas Šabsajus
Darius Pocevičius
Apie keturis pirmuosius filharmonijos kolektyvus – simfoninį orkestrą, styginių kvartetą, mišrų chorą bei liaudies dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“ – prirašyti kalnai lektūros, o štai apie 1942–1946 m. veikusį Valstybinį džiazo orkestrą informacijos beveik nėra. Kaip ir apie jo kūrėją bei meno vadovą Jakovą Šabsajų. Jį galime vadinti paskutiniu tarpukario džiazo mohikanu Vilniuje – to džiazo, kuris dėl pramoginio pobūdžio nelaikytas rimta muzika ir dažnai vadintas „džiazucha“, t. y. džiazavimu, o vėlesnės kartos nelaikė nei rimtąja muzika, nei džiazu.
Apie Šabsajaus vaikystę ir jaunystę papasakojo Izraelyje gyvenantis jo sūnus Samuilas: „Tėvas gimė 1909 m. Slanime – nedideliame miestelyje, kuris tada priklausė Lenkijai, dabar – Baltarusijai. Augo didelėje muzikalioje šeimoje. Dar būdamas mažas grojo vietiniame ugniagesių orkestre ir pamėgo pučiamuosius – klarnetą, vėliau saksofoną. Mokėsi žydų gimnazijoje Vilniuje, labai anksti, vos 12-os metų paauglys pradėjo groti kino teatruose ir kavinėse. 1932 m. baigė klarneto klasę Vilniaus konservatorijoje. Kiti jo broliai – smuikininkas Michajus, pianistas Liudvikas, akordeonininkas Abrahamas – mokėsi pas konservatorijos dėstytojus privačiai. O štai brolis Izydoras baigė ne tik Vilniaus, bet ir Varšuvos konservatoriją. Po karo jis tapo žinomu pianistu ir dirigentu. Penki jaunuoliai – kartais prisidėdavo ir sesutė Ruža – buvo susibūrę į brolių Šabsajų orkestrą. Tėvas tada buvo dar studentas.“1
Kur 1930–1939 m. grojo orkestras, kurio būgną puošė užrašas „Brother Szabsaj Band“ (il. 1A), galime atsekti pagal žinutes tarpukario spaudoje. Koncertų geografija gana plati: Balstogė, Druskininkai, Gardinas, Krokuva, Varšuva, Vilnius. Mūsų mieste jų pamėgtomis vietomis tapo „Liutnios“ teatras, „Raudonojo Štralio“ kavinė prospekte ir „Prater“ kavinė Vokiečių gatvėje netoli rotušės.
Nuo Antrojo pasaulinio karo audros Šabsajus pasitraukė į Minską, dirbo kapelmeisteriu vietos filharmonijos ir radijo orkestruose. 1941-ųjų birželį mobilizuotas į frontą, buvo sužeistas, gydėsi. Kitais metais paskirtas į Balachnoje pradėtą formuoti Šešioliktąją lietuviškąją diviziją ir atsidūrė prie Volgos. Čia kartu su pianistu ir dirigentu Chaimu Potašinsku ir solistu Romanu Marijošiumi subūrė muzikantų kolektyvą – 1942-ųjų spalį jis tapo oficialiu Lietuvos filharmonijos džiazo orkestru. Jakovas, bičiulių vadintas Jaša, tapo orkestro meno vadovu, jam paskirtas su 1 000 rb atlyginimas2.
Repertuaras kurtas bendromis jėgomis aranžuojant lietuvių liaudies dainas ir populiarias vakarietiškas melodijas. Prie kūrybos proceso daugiausia prisidėjęs Potašinkas orkestro kūrinius vadino „simfodžiazu“. Apie džiazo kompozicijų pobūdį galime spręsti iš kūrinių pavadinimų: „Džiazo parafrazė“, „Kariška siuita“, „Džiazo rapsodija“, „Baltarusiškas fokstrotas“, „Lietuviškas svingas“, „Virtuozai“, „Nagasakis“, „Argentinietiškas tango“, „Mėlyna skarelė“3.
1943-iųjų pavasarį Balachnoje surengti pirmieji koncertai kariams (il. 1B). Bene greičiausiai iš visų kolektyvų suformavęs repertuarą, orkestras ėmė be perstojo gastroliuoti, apkeliavo daugybę pafrontėje dislokuotų karinių dalinių ir užnugario miestų, grojo Donbase, Abchazijoje, Sočyje.
Tų metų rugpjūtį orkestras surengė keletą koncertų didžiosiose Maskvos salėse. Legendinis baletmeisteris Igoris Moisejevas Izvestijų laikraštyje rašė: „Lietuviškam džiazui aiškiai trūksta solistų. Orkestro vadovas ir dirigentas J. Šabsajus – nuostabus solistas, bet jis yra priverstas pernelyg dažnai griebtis savo saksofono, nes neturi lygiaverčio pakaitalo tarp kitų instrumentų. Jo atlikta G. Marnio „Lopšinė“ susilaukė pelnytų ovacijų.“4
1944-ųjų rugpjūtį orkestras grįžo į Vilnių ir surengė pirmuosius koncertus (il. 1C). Jo pasirodymus su nepakartojamomis Šabsajaus saksofono improvizacijomis lydėjo visa virtinė vietinių ir karo atblokštų kitų atlikėjų. Tai Kaunan grįžusį Marijošių pakeitęs solistas Benjaminas Chajatauskas, dainininkės Nona Nikejeva ir Eugenija Belousova, stepo šokėjas Grigorijus Joffė, akrobatas J. Nortmanas ir kt. Tokia mišri dažnai besikeičiančių atlikėjų kompanija iki 1945-ųjų vasaros surengė keliolika koncertų. Afišose būdavo nurodoma programa: „Vakarų džiazo muzika, dainos, šokiai ir muzikinės išdaigos“ (il. 1E).
„Pergalės“ kino teatro estradinis orkestras, 1952, pirmas iš dešinės – Jakovas Šabsajus, antras iš dešinės – Benjaminas Gorbulskis. Nežinomo aut. nuotr. iš asm. Samuilo Šabsajaus archyvo.
Deja, Šabsajui nepavyko sucementuoti nuolatinės džiazo trupės – greičiausiai nebuvo iš ko. Orkestras ėmė byrėti. Marijošiaus pėdomis pasekė pagrindinis kompozicijų kūrėjas Potašinskas – jis rado darbą Respublikiniame radijuje, į filharmonijos estrados solistų kolektyvą perėjo Chajatauskas. 1945-ųjų rudenį atspausdintos paskutinės orkestro afišos su užrašu „Šiuolaikinė džiazo muzika“. Afišose datos nenurodytos, taigi koncertai turbūt neįvyko.
1946-ųjų sausį Meno reikalų valdybos viršininkas Juozas Banaitis paskelbė verdiktą: „Valstybinis džiazo orkestras nuo 1945 m. liepos mėn. dėl artistų stokos visai nustojo veikęs. [...] Valstybinio džiazo artistus nuo š. m. vasario 1 d. atleisti ir nuo tos pat dienos, suradus tinkamą vadovą, organizuoti naują džiazo orkestrą.“5 Filharmonijos darbuotojo Šabsajaus asmeninėje byloje atsirado trumpas įrašas „Atleistas 1946 m. vasario 1 d. ryšium su džiazo paleidimu.“ Naujo džiazo orkestro kurti nebuvo kam.
Jakovas nenuleido rankų ir netrukus, padedamas bičiulio Radijo komiteto vyriausiojo muzikos redaktoriaus Potašinsko, gavo darbą radijuje. Radijas turėjo ne tik simfoninį orkestrą, bet ir mažesnių lengvosios muzikos ansamblių. Viename iš jų ir pradėjo groti Šabsajus (il. 1D).
Filharmonijoje estrada išliko ir dažnai stebino vilniečius: 1945-aisiais pasirodymus rengė net keturios oro akrobatų trupės, o iki 1950-ųjų smalsuoliai eidavo pasižiūrėti į egzotiškas ritminių šokių kompozicijas atliekantį tamsaus gymio brazilą Titą Romalio, atsidūrusį čia nežinia kokiais keliais.
Šabsajus bene vienintelis liko ištikimas tarpukario tradicijoms ir toliau grodavo „džiazuchą“ kavinėse bei šokių vakaruose. 1946-ųjų rugpjūtį „Komjaunimo tiesa“ užsipuolė jį straipsnyje „Biznieriai Arklių g. 1“. Pasirodo, Jakovas su bičiuliu, prisidengę kino teatro „Adrija“ vardu, buvo išsinuomoję salę iš „Lėlės“ teatro ir joje rengė šokių vakarus, kuriuose skambėdavo jo suburto džiazo orkestro atliekami valsai, bostonai, tango ir fokstrotai6. Kilo skandaliukas, salė perėjo Milicijos klubo žinion, bet šokiai su Jakovo atliekamomis džiazo improvizacijomis čia vyko dar ilgai. Maža to, Šabsajus grojo ir kitose kavinėse bei „Maskvos“ kino teatre prieš seansus.
Apie vėlesnį jo gyvenimo kelią pasakojo sūnus Samuilas: „Iš brolių Šabsajų orkestro narių Holokaustą išgyveno dviese: tėvas ir Izydoras. Tėvo brolis pasiliko Lenkijoje, pokariu grojo ir dirigavo muzikiniame Ščecino teatre, vėliau – Vroclavo operoje, o 1957 m. išvyko į Izraelį.
Pagrindine tėvo darboviete Vilniuje tapo Radijo komitetas, įsikūręs prospekte virš gastronomo. Iš ten per radiją transliuodavo gyvo garso koncertus. Ne tik simfoninius, bet ir lengvosios muzikos. Prisimenu , buvau užėjęs apie 1950-uosius: salėje sėdi radijo laidų vedėjai, diktoriai, žurnalistai, o už stiklinės sienos groja orkestras, kuriam diriguoja mano tėvas.
O 1952 m. tėvą įkalino. Jis tada vadovavo estradiniam orkestrui, kuris prieš kino seansus grodavo neseniai pastatytame kino teatre „Pergalė“. Kažkas paskundė. Už tariamas finansines machinacijas nuteistas ir jis, ir teatro direktorius Boreika. 10 metų tėvas turėjo praleisti kolonijoje netoli Kazachstano, bet grįžo po dvejų metų, kai numirė Stalinas ir išgalvotas nuosprendis buvo panaikintas. Sutikome jį geležinkelio stotyje. Kaip tik tuo metu į lietuvių kultūros dekadą Maskvoje kitu traukiniu vyko radijo orkestras, tik jau be tėvo...
Grįžęs jis, kaip buvęs kalinys, negalėjo rasti darbo, todėl buvo priverstas leistis į ilgas keliones su vienu iš sąjunginių šapito cirkų. Išvykdavo gastrolių mėnesiui arba dviem, diriguodavo cirko orkestrui. Tai tęsėsi beveik dešimt metų. Tik apie 1965-uosius rado darbą Vilniuje – dirigentas Hermanas Perelšteinas priėmė į darbą „Ažuoliuko“ chore. Jau buvo solidaus amžiaus, bet toliau grojo saksofonu „Literatų svetainėje“, „Tauro“ kavinėje, per šokių vakarus Karininkų namuose. 1974-ųjų pradžioje visi išvykome į Izraelį.“7
Džiazas į Vilnių grįžo 1962-aisiais kartu su „čitalka“ vadinta Jaunimo kavine-skaitykla, Vilniaus džiazo klubu ir jaunuoju džiazo virtuozu Viačeslavu Ganelinu. Grįžo ne kaip lengva tarpukario „džiazucha“, o kaip rimta kamerinė muzika su savomis žanro taisyklėmis. Apmaudu, kad naujoji karta išdidžiai žiūrėjo į savo pirmtakus. „Iki 1950 metų džiazu pas mus vadindavosi daugelis pramoginių bei šokių orkestrų, kurie nieko bendra su džiazu neturėdavo“8, – 1966-ųjų Kultūros baruose pareiškė moderniausias to meto muzikologas Liudas Šaltenis.
Toks požiūris išliko ir iki mūsų dienų. Greičiausiai dėl to ir pamirštas paskutinis mohikanas Jakovas Šabsajus, ilgus dešimtmečius demonstravęs kitokio džiazo – ne sunkiasvorio ir intelektualaus, o lengvo ir visiems suprantamo – gyvybingumą.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------
1 Pokalbis su Samuilu Šabsajumi, 2021 gegužės 28; garso įrašas iš aut. archyvo.
2 Jakovo Šabsajaus autobiografija, 1945 kovo 5, LLMA, f. 264, ap. 5, b. 827, l. 6–7.
3 LTSR valstybinio džiazo orkestro programa, 1944 spalio 4, LLMA f. 264, ap. 5, b. 566, l. 2.
4 Мойсеев, Игорь, „Концерты литовского искусства“, – Известия, 1943 rugpjūčio 21, Nr. 197 (8190).
5 LTSR meno reikalų valdybos viršininko įsakymas Nr. 32, 1945 sausio 26, LLMA, f. 289, ap. 1, b. 1, l. 89–90.
6 „Biznieriai Arklių gatvėje 1“, – Komjaunimo tiesa, 1946 rugpjūčio 30, Nr. 85 (441).
7 Min. pokalbis su Samuilu Šabsajumi.
8 Šaltenis, Liudas, „Ateivis iš svetur ar perspektyvus žanras?“, – Kultūros barai, 1966 balandis, Nr. 4 (16), p. 36–37.
