Lietuvos valstybinės konservatorijos džiazo orkestras

Olegas Molokojedovas

Lietuvos valstybinės konservatorijos (dab. LMTA) Estrados skyriuje 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo įsteigta fakultatyvi džiazo muzikos studija. Visi norintys groti šio žanro muziką suburti į bigbendą, oficialiai vadinamą Lietuvos valstybinės konservatorijos džiazo orkestru. 1976–1988 m. orkestrui vadovavo Ganelino trio narys multiinstrumentininkas Vladimiras Čekasinas¹. Dirbdamas su studentais, jis sukūrė efektingą džiazo dėstymo ir orkestrinio muzikavimo ugdymo metodiką. Iš pradžių orkestro repeticijose buvo grojami džiazo standartai. Ilgainiui pedagogas rado intriguojantį sprendimą – ėmė jungti tradicinį ir šiuolaikinį džiazą į vientisas spalvingas kompozicijas. Bigbendo repeticijose visuomet buvo juntama kūrybinių ieškojimų atmosfera, jos tapo radikaliausių idėjų laboratorija. Ieškojimai išsikristalizavo į nuotaikingą koliažinę programą šmaikščiu pavadinimu „Ar galima šitaip?“ (А можно ли так?). Programoje skambėjo originalios populiarių standartų aranžuotės, Duke‘o Ellingtono, Nealo Hefti, Viačeslavo Ganelino, Arūno Navako, paties orkestro vadovo kompozicijos, pertraukiamos gaivališkų „čekasiniškų“ klasterių cunamių, netikėtų bigbendo instrumentų grupių sąskambių ir sąšaukų. Tikslas sugretinti skirtingus stilius, manieras ir epochas buvo pasiektas. Bigbende Čekasinas subūrė savo mokinių ir kolegų grupę – šie muzikantai iki dabar tebėra Lietuvos džiazo elitas. Orkestras netrukus ėmė gretintis su geriausiais buvusios Sovietų Sąjungos bigbendais, o baigę mokslus talentingojo pedagogo studentai pasklido po Lietuvą, dalijosi sukaupta patirtimi su kolegomis ir mokiniais. Orkestro solistai buvo pats Čekasinas ir talentingiausi jo mokiniai – saksofonininkai Petras Vyšniauskas ir Vytautas Labutis. Ritmo grupę sudarė pianistas Olegas Molokojedovas, būgnininkas Gediminas Laurinavičius ir bosininkas Leonidas Šinkarenka.
Netrukus Lietuvos aukštosios mokyklos studentų bigbendas tapo sensacija. Orkestrą kvietė koncertuoti respublikų sostinėse, groti festivaliuose Rygoje, Leningrade, Tbilisyje, Taline, Kijeve. Kolektyvas surengė per šimtą pasirodymų Lietuvoje, ne kartą koncertavo Maskvoje ir kitur. Tai buvo unikalus, labai lankstus, galintis operatyviai keisti muzikantų sudėtį kolektyvas. Kitaip tariant, orkestras prireikus virsdavo kameriniu ansambliu, kvartetu, sekstetu, diksilendu. Čekasino kolektyvas sensacingai „okupavo“ sovietinių džiazo anketų pirmąsias vietas, pralenkdamas Olego Lundstremo, Konstantino Orbeliano ar Anatolijaus Krollo orkestrus. Tais laikais neregėtai operatyviai buvo išleista bigbendo plokštelė, įrašyta 1986 m. Leningrade festivalio „Osennije ritmy“ metu².
Tais pačiais metais Birštone Čekasinas ir jo bigbendas laimėjo Didįjį festivalio prizą. Visgi suderinti mokslus, darbą ir gastroles tapo sunku ne tik konservatorijos studentams. Pats maestro intensyviai koncertavo su trio, su Molokojedovu, Leonidu Čižiku, Anatolijumi Babijumi, Sergejumi Kuriochinu, kitais žymiais muzikantais, su savo kvartetu, sekstetu; ilgainiui bigbendui laiko liko vis mažiau.
Orkestras parengė tris dideles programas. Jose skambėjo ištisas džiazo stilių spektras – nuo bliuzo ir regtaimo iki avangardo: svingas, bebopas, diksilendas, cool, Lotynų Amerikos džiazas. Nemažai buvo roko, džiazroko ir netgi ankstyvojo pankroko, daug įvairaus folkloro.
Be minėtosios „Ar galima šitaip?“, pati sudėtingiausia buvo monumentali Čekasino kompozicija „Ulijona“, kurioje plėtojama lietuvių liaudies baladė. Kūrinys įrašytas 1983 m. koncerto Lietuvos valstybinėje filharmonijoje metu, atliktas ir įrašytas 1986 m. Birštono džiazo festivalyje. Kompozicijos fragmentas išleistas tų metų festivalio laureatų plokštelėje. „Ulijonoje“ Čekasinas bandė įgyvendinti „erdvinės muzikos“ idėją – tuo laiku tai buvo nauja ne tik džiaze.
Trečioji bigbendo parengta programa buvo armėnų kompozitoriaus Konstantino Petrosiano koncertas balsui ir orkestrui. Koncertas įrašytas Vilniaus plokštelių studijoje (išleido „Melodija“ ir „Leo Records“ Jungtinėje Karalystėje). Su studentų kolektyvu dainavo geriausia buvusios Sovietų Sąjungos vokaliste pripažinta armėnų dainininkė Tatevik Oganesian. Petrosiano koncertas yra analogų džiazo muzikos repertuare neturintis kompozicinio džiazo pavyzdys. Jame meistriškai sugretinti senasis liturginis armėnų giedojimas šarakanas ir šiuolaikinio bigbendo išraiškos priemonės. Įrašinėjant Vilniaus studijoje koncerto partitūra papildyta ekspresyvia Čekasino kvarteto kadencija bei orkestro solistų improvizacijomis, tad bigbendas tapo lygiaverčiu solistės partneriu³.
9-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje praūžė galingas jaunimo muzikos klubų judėjimas, džiazas tapo nebe toks aktualus. Dainuojanti revoliucija kėlė demokratiškesnius reikalavimus – reikėjo būti kartu su visais. Čekasinas ir jo bigbendas aktyviai įsitraukė į masinius Atgimimo renginius: koncertavo su kultine Sąjūdžio laikų grupe „Antis“, įrašinėjo plokšteles. Rusijoje buvo plačiai žinomi tų laikų Čekasino projektai su progresyviojo roko atstovais Borisu Grebenščikovu, Jurijumi Ševčiuku, Piotru Mamonovu bei vienu radikaliausių rusų menininkų, muzikinių teatralizuotų hepeningų, pavadintų „Popmechanika“, autoriumi Sergejumi Kuriochinu, kitais muzikantais⁴.
 
Ganelino trio iširus, antros 9-ojo dešimtmečio pusės lyderiais tapo Čekasinas ir jo mokiniai: prasidėjo saksofonininkų Petro Vyšniausko, Vytauto Labučio ir jų vadovaujamų ansamblių era. Čekasino kolektyvai grojo beveik visuose žymiausiuose Vakarų ir Rytų Europos naujosios ir universaliosios džiazo krypčių festivaliuose. Ryškių kūrybinių sąsajų su trio buvo, tačiau Čekasino ansambliai, ypač ritmo grupė, muzikavo kitaip. Be to, Čekasinas plačiau taikė neosinkretinės ir postmodernistinės muzikos kryptis. Vilniaus džiazo mokyklos sinkretiškumo elementai pasireiškė tuo, jog kai kurios programos buvo teatralizuotos.
Penkių dalių siuitos „Nostalgija“ forma artima Ganelino trio kūrybai, tačiau stilistiškai ji skyrėsi nuo „ezoterinių“ Ganelino kompozicijų, buvo skirta platesniam klausytojų ratui. Siuita turi du pavadinimus: „Nostalgija“ ir „Prisiminimai“, egzistuoja ir du kūrinio atlikimo variantai – akustinis ir elektroninis. Pirmosios sudėties kvarteto – Čekasinas, Olegas Molokojedovas (p), Leonidas Šinkarenka (b), Gediminas Laurinavičius (dr) – gastrolių metu akustinis variantas sugrotas daugiau nei penkis šimtus kartų, o elektroninis įrašytas Vilniaus plokštelių studijoje. Vakaruose įrašą išleido „Leo Records“, sovietinei rinkai – firma „Melodija“⁵. Vakarų Europoje kitos sudėties kvartetas – Čekasinas, Labutis (as), Molokojedovas (p), Arvydas Joffė (dr) – paprastai atlikdavo abu kompozicijos variantus. Siuitos muzika, panaudota kultiniam perestroikos laikų Pavelo Lungino filmui Taksi bliuzas – 1990 m. Kanų kino festivalyje šis filmas už režisūrą laimėjo Didijį prizą.
 (Autoriui leidus, pateikiami sutrumpintos, permontuotos siuitos fragmentai.)

Apibendrinant 9-ojo dešimtmečio Lietuvos džiazo raidos tendencijas, galima teigti, jog tuo laiku susiklostė dvi stilistiškai – ir istoriniu, ir estetiniu atžvilgiu – skirtingos džiazo kultūros. Jos išsiskyrė netgi geografiškai. Vakarų ir vidurio Lietuva (Klaipėda, Kaunas) grojo amerikietišką tradicinį džiazą; rytinėje dalyje, sostinėje Vilniuje formavosi kryptis, kurios estetinės pažiūros rėmėsi Europos naujojo džiazo pagrindais. Šios dvi tendencijos vystėsi lygiagrečiai, gana komfortabilaus dualizmo principu ir susijungė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Ši tema verta išsamesnių diskusijų, ji gvildenama straipsnyje „Dvi kultūros“⁶.
9-ojo dešimtmečio pabaigoje Vilniaus džiazo stiliaus atstovai tapo tikra lietuviškojo džiazo „vitrina“. Tai akivaizdžiai patvirtino sėkmė Ciuricho bei Vienos festivaliuose. Vienoje, Politechnikos muziejaus scenoje dvi dienas grojo vien vilniečių suburti ansambliai (tiesa, dar su Sovietų Sąjungos vėliava). 1988 m. Čekasino kvartetas triumfavo Vakarų Vokietijoje, Miunsterio džiazo festivalyje. Vien bisui muzikantai grojo ilgiau nei valandą, o publika klausėsi stovėdama.
Gaila, jog tuo laiku nebuvo galimybių užfiksuoti pačių efektingiausių lietuvių džiazo muzikantų pasirodymų didžiuosiuose Sovietų Sąjungos miestuose ir ypač užsienyje. Liko amžininkų atsiminimai ir Lietuvos nacionalinio radijo bei Vilniaus plokštelių studijos fondiniai įrašai – laimei, geriausi džiazo pavyzdžiai, beje, dėl ilgalaikės kultūrinės izoliacijos ir informacijos stokos iki šiol mažai žinomi platesnei tarptautinei auditorijai.
 
Pianistas, džiazo kritikas, kompozitorius, pedagogas ir publicistas Olegas Molokojedovas (1947–2022) studijavo kompoziciją Lietuvos konservatorijoje (prof. Antano Račiūno klasėje) ir žurnalistiką Latvijos valstybiniame universitete. 1970 m. pradėjo bendradarbiauti su Čekasinu, tapo daugelio jo ansamblių ir projektų dalyviu. Nuo 1981 m. dirbo Balio Dvariono muzikos mokyklos Estrados skyriaus džiazo improvizacijos ir fortepijono klasėse. Su Čekasinu sukūrė originalią džiazo improvizacijos dėstymo metodiką. Vienas Vilnius jazz kvarteto įkūrėjų. 1989 m. išrinktas buvusios Sovietų Sąjungos džiazo federacijos žurnalo Džaz vyriausiuoju redaktoriumi.

--------------------------------------------

¹ Muzikos enciklopedija, t. 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 280.
² A можно ли так? C60 25691 009, Melodija, 1987.
³ Straipsnyje „O buvo taip...: iš džiazo veterano prisiminimų“ (Publika, Nr. 3/4, 1992) Liudas Šaltenis rašė, jog 1985 m. rudenį atostogaudamas Armėnijoje, kūrybos namuose Diližane su Petrosianu aptarė  neišsprendžiamą koncerto balsui ir orkestrui atlikimo problemą. Kūrinys rašytas solistei Tatevik Oganesian. Koncertą atlikti atsisakė Helsinkio radijo, Lundstremo bei Orbeliano bigbendai – jiems partitūra pasirodė per daug sudėtinga. Šaltenis pataręs Petrosianui kreiptis į Čekasiną. Maestro ne juokais įsižeidęs, kad jam siūlomas studentų kolektyvas, visgi Šaltenis parvežė partitūros kopiją į Vilnių. Čekasinas susidomėjo ir daugiau nei po mėnesio koncerto balsui premjera įvyko Kauno ir Vilniaus filharmonijose (red. past. – R. S.).
⁴ Moshkow, Cyril, „Russia“, – The History of European jazz, Equinox, 2018, p. 417.
⁵ C60 23447 000, Melodija,1986.
⁶ Молокоедов,Oлег, Две культуры, Геликон, 1989, p. 30–33.